Gyvenu saulės sėkloje – Palangos miestelyje

Ar mano vaikystėje, ar jaunystės metais buvo kurorto šventės  atidarymai? Buvo, bet tai buvo ne šventė, o pasiruošimas vasaros sezonui. Nuo to laiko prabėgo penki dešimtmečiai...Jaunas žmogus pasakytų, jog tai labai seniai, vyresnis – pasidžiaugtų, ar nostalgiškai prisiminęs senus laikus, sugrįžtų į tą laiką, kai gyveno saulės pasėtoje sėkloje – gintarinėje Palangoje 

 Maža mergaitė

 „Birutės” parke klausydama M.K.Čiurlionio simfonijų „Miškas“ ir „Jūra“ matau senas pušis. Jos tikrai mena tą laiką, kai kompozitorius, atostogaudamas su savo gyvenimo mūza Sofija –Kymantaite mažame kambarėlyje L.Vaineikio gatvėje tapė , o Sofija užrašė  tai, kas ją žavėjo ir jaudino. 

Žalioje pievoje, už Tiškevičių rūmų rožyno,  matau  mažą mergaitę, kuriai nė motais skambanti muzika. Ji, nulipusi nuo didžiulio akmens pievos pašonėje, tekina lekia į mamos glėbį.  Ir tai trunka per visą atliekamos  simfonijos „Jūra“  laiką. Mažo vaiko kerinti šypsena bėgant į mamos glėbį nuspalvino šią muziką ypatinga spalva. Joje – praeities ir dabarties sintezė,– esantys ir išėję.  

Palanga  tampa „čiurlioniška“

Profesorius Vytautas Landsbergis, pasveikinęs palangiškius su  M.K Čiurlionio  150 – osiomis  gimimo metinėmis, kurios Lietuvoje ir pasaulyje plačiai minimos, pasidžiaugė, kad Palanga tampa „čiurlioniška“ . Ir visai nesvarbu, jog M.K.Čiurlionis nebuvo dažnas svečias šiame mieste. Jis Lietuvai paliko savo kūrybą. Ji nemari , kaip kompozitoriaus muzika,  paveikslai, filosofija. Džiugu, jog  pasitelkiant naujausias technologijas,  šiandien kūrėjo vidinis pasaulis  įrėmintas video juostose.  Žmogus vizualiai yra priartintas prie to, ko anksčiau gal būt bėgdamas per gyvenimą neturėjo laiko stabtelti ir įsiklausyti į  save patį :kas aš esu, iš kur atėjau, ir kur aš nueisiu.   

Mano Čiurlionis

 Tol, kol puikus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro atlikėjai ir jo vadovas bei dirigentas T.Ambrozaitis  atlieka K.M.Čiurlionio  kūrinius (kompozitorius  savo simfonijų nebuvo girdėjęs jam  gyvam esant), spėju pasidžiaugti, kad šiandien jie skamba būtent kompozitoriaus  meilės mieste. Ten, ant Palangos tilto, kur jis ėjo į pasimatymą su savo būsima kūrybos ir gyvenimo drauge, savo mūza – Sofija Kymantaite – Čiurlioniene. 

Šiame miesteir aš gimiau, užaugau ir subrendau.Pamenu, pirmąsias menininko reprodukcijas nusipirkau J.Basanavičiaus gatvėje buvusiame knygyne (kaip gaila, kad jo nebėra) už aštuonis rublius. Tuo metu tai buvo dideli pinigai. Šias akvareles išsaugojau iki šių dienų. Išsaugojau  kaip savo vaizduotę apie Karaliaus miestą, kuris savo rankose žmonėms atnešė saulę. Vėliau esu nusipirkusi ir kompozitoriaus simfonijų  vanilines plokšteles. Išsaugojau, nors klausiausi gal kartą, ar kitą. Sunki man buvo ši muzika. Gal turėjo praeiti ištisa metų virtinė, ar  tinkama vieta jai suskambėti, kad  pajusčiau jos virpesius  savo sieloje?..  Gal būt, neanalizuosiu. Aišku viena, jog aš didžiuojuosi, kad gimiau  mieste, kuriame žmogus čia suranda ramybę, romantiką , meilę, sveikatą.

 Galima kurorto šventes švęsti labai trankiai, su fejerverkais, visais „pilvo“ malonumais, ir tai nėra blogai. Visame pasaulyje kurortinių miestų veidai panašūs. Svarbiausia, kad būtų išlaikytas balansas ir nei viena pusė nenukentėtų.  

Tokiu pavyzdžiu laikyčiau gintarinį savaitgalį kurorte.  Gegužės pirmąjį savaitgalį teko  man dalyvauti   „gintaro lietuje“, kuriame galėjai pats sau susiverti karolius ir dalyvauti įvairiuose šventės renginiuose.  

Bangpūtys  – senųjų prūsų jūros dievas, pažėręs Lietuvos auksą, linkėjo visiems išlikti  sveikiems. Kitaip ir būti negali, juk maždaug prieš 50 mln. metų sustingus spygliuočių augalų sakams, susidarė saulės akmuo  – gintaras, kurio gydomąsias galias  niekas niekada paneigti negalės. Jei dabar mamos nebesmilko savo vaikams skaudamo danties ar gerklės,  tai dabar jos  savo mažyliams (ir berniukams, ir mergaitėms)  ant kaklo kabina gintarinius karolius. Tikima, gintaro galia.

Vasara tik prasideda

Vasaros pradžią Palanga pasitinka atsinaujinusi nauju apšvietimu, senais pastatais. Ar tai bus gražu, naudinga ne tik atvažiavusiems, bet ir ir vietiniams žmonėms, parodys laikas. Aš norėčiau, kad Palangoje daugiau matyčiau menininkų, kurie pastatę savo molbertus gražiausiose kurorto gamtos vietose, galėtų ramiai dirbti, kad miesto gatvėse daugumai jaunimo būtų suteikta galimybė savo gyvenime turėti pirmąją sceną, daugiau edukacinių programų vaikams, mažiau transporto miesto gatvėse ar prekeivių keliamo triukšmo paplūdimiuose. Norėtųsi, kad mano miestas nevirstų „Kazino“ tiesiogine ir perkeltine prasme. 

Norėtųsi, kad nei vienas palangiškis, prisidėjęs prie miesto veido kūrimo, nebūtų pamirštas. Juk jis gimė tėvų ir senolių numylėtoje vietoje ,kurioje pasėjo ir savo saulės sėklą žemėje. Joje įrašė savo gyvenimo istoriją.

Irena Valužė