„Į Lietuvą vėl sugrįšiu, bet tik tuomet, kai tikrai būsiu jai reikalingas...“

Niekada neplanavau kur nors emigruoti ir nesupratau tų žmonių, kurie Lietuvai atgavus nepriklausomybę, strimgalviais lėkė į svečias šalis ir ten liko. Pirmoji „emigracija“ mano gyvenime buvo priverstinė – teko tarnauti sovietų armijos dalinyje rytų Vokietijoje. Gerai pamenu, kaip po dviejų metų, grįždamas namo traukiniu iš tuometinio Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas), išgirdęs pakeleivingoje stotelėje įlipusių lietuvių moteriškių balsus, nesulaikiau ašarų. Man Lietuva reiškė ir, aišku, vis dar šiandien reiškia labai daug. Bet laikas pakeitė mąstymą ir vertybes. Kai po „laimingos, šiltai aprengtos ir sočios“ sovietų vaikystės teko kabintis į gyvenimą, kurti šeimą, uždirbti pinigų, suvokiau, kad  mano pastangos gimtoje šalyje dažnai tampa bevaisės. Tačiau visomis išgalėmis stengiausi likti Tėvynės patriotu. Deja, nebijau prisipažinti, palūžau.

Likimas taip susiklostė, kad pirmąjį kartą į Jungtinę Karalystę, šiandien vadinamą savanorišką tremtį, išvykau 2004 metų rudenį, kai Lietuva jau buvo įstojusi į Europos sąjungą. Tais metais Didžiąją Britaniją užplūdo tūkstančiai imigrantų, o darbdaviai fabrikuose trynė rankomis: nebereikėjo „biznieriams“ mokėti po penkis svarus už kiekvieną įdarbinti atvestą nelegalą. Tuomet katastrofiškai trūko darbo jėgos, ir anglų verslininkai nėrėsi iš kailio, kad galėtų įdarbinti kuo daugiau žmonių.

Šiandien viskas apsivertė aukštyn kojomis. Anglijoje už potencialų darbininką jau senokai niekas nebemoka nė cento, ir niekas į fabrikus nebevedžioja nelegalų. Ten plūstantys tautiečiai kaskart darbo randa vis sunkiau.

Kol dar niekas negirdėjo apie tą stebuklingą krizę, vienoje iš didžiausių kurorto statybos įmonių mano pusbrolis uždirbo tris ar net keturis tūkstančius litų. Šiandien jis begauna vos daugiau nei minimumą. Krizė parodo daug keistų ar juokingų grimasų. Štai visai neseniai vienoje Palangos įstaigoje buvo paskelbtas konkursas valytojos pareigoms užimti. Konkurse dalyvavo net šešiolika pretendenčių! Tačiau be viešai skelbtų reikalavimų turėti aukštąjį išsilavinimą ir mokėti bent porą užsienio kalbų (nes rusų jau nelabai tinka), konkurso rengėjai nebeišmanė kurią pasirinkti. Galop jie nusprendė organizuoti antrąjį konkurso etapą, o jam atrinko dvi pačias geriausias, jų nuomone, būsimas valytojas. Taip suko galvas konkurso komisija, kad galų gale abejoms pretendentėms uždavė vieną klausimą: kuri daugiausiai moka kalbų. Laimėjo ta, kuri dar nebuvo užmiršusi žemaitiškai. Juokinga?

Vis galvoju, ar galėčiau įtikinamai paaiškinti, kodėl nusprendžiau palikti Palangą ir Lietuvą. Prisipažinsiu: nusivyliau ir Palangos švietimo reikalais. Švietimo sistemoje „sukuosi“ gerą dešimtmetį. Jei prieš penketą ar daugiau metų Moksleivių klubo būrelių vadovai dirbdavo kaip nuolatiniai pedagogai, turėdavo 12 ar net 24 akademines savaitines valandas, tai dabar jie laimingi priimami į darbą kasmet nuo rugsėjo arba spalio pradžios, ir atleidžiami gegužę bei gaudami vos tris–keturias savaitines valandas.

Niekam nebeįdomu, kaip būrelio vadovas, uždirbdamas porą ar trejetą šimtinių, gali išugdyti mokinį, o ir pats išgyventi. Bet mūsų palangiškiai pasirodė labai ištvermingi, ir turbūt miesto valdžia galvoja, kad pedagogai galėtų dirbti neatlygintinai, jei tik galėtų pasirodyti įvairiuose konkursuose bei čempionatuose. Ir galbūt dar savo santaupų tam nepagailėtų. Neįmanoma suvokti krizės grėsmėje suraizgytų miesto savivaldybės valdininkų „protingų“ sprendimų. O nesibaigiantys patikrinimai ir didžiulė valdininkėlių arogancija dar labiau visus darbuotojus „išmuša iš vėžių“. Tokio nepagarbaus elgesio su pavaldiniais man dar niekur neteko matyti. Net patys aukščiausi Anglijos fabrikų vadovai nesigėdija sėsti prie to paties stalo su niekam nežinomu ir neįdomiu imigrantu iš Lietuvos, kuris ten dirba juodžiausią darbą. Ir lyg savo draugui ar seniai sutiktam pažįstamam prie kavos puodelio atveria savo praeitį, pasidalina mintimis apie darbą. Ne be reikalo vienas protingesnis mūsų šalies mokslo vyras yra pasakęs, kad krizė baigsis tuomet, kai ji baigsis mūsų galvose ir...piniginėse.

Atvirai sakant, dabar jau suprantu, kodėl žmonės bėga į svetimas šalis, nors nesitikėjau, kad vieną kartą jau emigravus, vėl teks krautis lagaminus. Palangoje man netrūko gerų idėjų ir viltingų planų, kuriuos beveik visus pavyko įgyvendinti. Tačiau likimas vėl pajuokavo, ir aš grįžtu į Angliją, kuri priglaudžia visus. Matyt, ne be reikalo mano draugai „tenai“ juokaudavo, kad anksčiau ar vėliau teks grįžti į savo „namus“, į savanorišką tremtį. Žinau, kad į Lietuvą vėl sugrįšiu, bet tik tuomet, kai tikrai būsiu jai reikalingas.