Palangos verslininkų dukra Sandra Kachiani prieš daugiau nei dešimtmetį nusprendė, kad gyventi tėvų sukurtame šiltnamyje, kur viskas patiekta ant lėkštutės, ji nebenori. Moteris sugalvojo išvykti į Londoną, savo svajonių miestą, tačiau ne viskas ten jai buvo rožėmis klota. Nors galiausiai tautietė svečioje šalyje neblogai įsisuko, namų ilgesys ją sugrąžino į gimtąją Palangą.
„Man buvo 25-eri metai, buvau labai pavargusi nuo šios – Basanavičiaus – gatvės, nuo visų vakarėlių ir to, ką šita gatvė siūlo. Nusprendžiau, kad reikia kur nors kilti ir ieškoti savęs“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ pasakoja Sandra.
Lietuvė įsivaizdavo, kad atvykusi į vieną didžiausių pasaulio miestų Londoną gyvens tokį gyvenimą, kokį dažnai matome filmuose. Visgi realybė pasirodė esanti gerokai kartesnė.
„Londonas greitai apkarpė man sparnus. Čia (Palangoje – LRT.lt) vadovavau barui, vadovavau verslui, o ten valiau viešbutį. (...) Nemaniau, kad ten bus taip sunku. Jei būčiau žinojusi, nebūčiau važiavusi“, – atskleidžia moteris.
Su pustrečių metų dukryte į Didžiąją Britaniją emigravusi lietuvė per savaitę uždirbdavo 200 svarų. Pusę šios sumos tekdavo atiduoti auklei, o likusių pinigų nuomai padengti neužtekdavo. Tai buvo tikrai sudėtinga, prisipažįsta Sandra. Kad galėtų išsilaikyti Londone, emigrantė susirado antrą darbą – savaitgaliais dirbo barmene viename lietuvių klube.
„Tada jau likdavo pinigų, bet beveik nemiegodavau. Naktį dirbdavau, valandą pamiegojusi skubėdavau valyti viešbučio, vakare grįždavau, pabūdavau su dukra kelias valandas ir vėl į klubą. (...) Keli mėnesiai buvo tokie“, – pasakoja laidos herojė.
Pasak moters, ji jau nuo pirmos dienos Londone norėjo sugrįžti atgal į Palangą, tačiau to nepadarė – nenorėjo liūdinti tėvų, kad jai nepasisekė.
„Man buvo labai gėda, kad man nepavyko. Tuo metu dar mokiausi Klaipėdos universitete pirmame kurse, reikėjo grįžti į sesiją, bet neturėjau tam pinigų. Tėvams melavau, kad neišleidžia iš darbo“, – prisimena tautietė.
Etapą Londone dabar Sandra vadina gyvenimo mokykla, kurioje išmoko savarankiškumo. Anglų kalbą mažai mokėjusi lietuvė užsibrėžė tikslą savo darbu įrodyti, jog yra verta daugiau. Moteris džiaugiasi – nepastebėta ji neliko.
„Angliškai kalbėjau minimaliai, (...) todėl, kad manęs nieko neklausinėtų, labai daug dirbau. (...) Po pusmečio manęs vadovė paklausė: „Ar norėtum būti mano pavaduotoja?“ Susirūpinau: o kaip dėl kalbos? O ji atsakė: „Nebijok, išmokysime.“ Taip ir išmokau“, – šypsosi pašnekovė.
Pradėjusi lipti karjeros laiptais, Londone Sandra galėjo gyventi ir iki šios dienos, tačiau gimtojo krašto ilgesys nugalėjo. Susikrovusi daiktus, ji grįžo atgal į Palangą ir įsidarbino vieno tėvų baro vadove.
Dabar Sandra – ir vėl legendinėje Basanavičiaus gatvėje. Moteris džiaugiasi, kad gatvė pasikeitusi, susitvarkiusi. Patenkinta lietuvė ir savo sprendimu palikti Londoną – Lietuvoje ji jaučiasi žymiai laimingesnė ir turi daugiau galimybių.
„Socialinis gyvenimas Londone skurdus, visi užsiėmę savo dalykais. O čia draugai, šeima šalia, visada vieni pas kitus. (...) Visada esi draugų, šeimos sūkuryje. O Londone buvau vieniša, (...) mano asmenybei tai buvo kaip kalėjimas“, – sako tautietė.
Viso pasakojimo klausykitės LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.