Į namus – drabužiai, buitinė technika, kosmetika

Braunasi į privačią erdvę

Vyras pasakojo tądien su šeima ruošęsis šv.Velykoms – dažė margučius, tvarkė kiemą, namus. „Mane labiausiai trikdo ne pats išnešiojamos prekybos faktas, o tai, jog braunamasi į namų erdvę, asmeninę erdvę tokiu metu. Pardavėjams tereiktų pagalvoti iš kito kampo: ar aš norėčiau, laiką leisdamas su šeima, būti trukdomas pašalinių žmonių, besistengiančių man kažką įbrukti, parduoti? Nebe tie laikai, kai amžinai ko nors stigo, ko nors nebuvo įmanoma nusipirkti parduotuvėse, net atstovėjus milžiniškoje eilėje“, - liejo nepasitenkinimą Povilas. Vyras tikina, jog tokių pardavėjų, į namus ar darbo vietą nešančius įvairiausias prekes, padaugėjo kone trigubai.

Nelegalios prekybos įspūdis

Dažnas pastebėjo tokios – išnešiojamos – prekybos suaktyvėjimą. Pirkimo bumas parduotuvėse sumažėjo, turguje žmonių vis dar yra. Peršasi mintis, jog žmonės suskubo ieškoti alternatyvių pardavimo taškų – pigesnių dar neseniai karaliavusiems prekybos centrams. Tačiau tai užjutę pardavėjai, į gatves, privačius namus, biurus ir įstaigas ėmę nešioti įvairiausias „ypatingai geras“, „kokybiškas“ ir „gerokai pigesnes“ prekes, nėra džiugiai sutinkami daugelio gyventojų. Septintą dešimtį skaičiuojanti „Palangos tilto“ skaitytoja Elena pyktelėjo, paklausta, ar perka ką nors iš į namus prekes atnešančių pardavėjų. „Dabar parduotuvės visko pilnos. O pirkdama iš nepažįstamo žmogaus, neaišku iš kur gavusio prekes, aš nesijausčiau saugi. Dar to betrūko, kad į amžiaus galą imtų mane policija tardyti – nelegalaus verslo palaikyti aš nenoriu. Smulkieji verslininkai galėtų parduotuvėles atsidaryti, kad ir savo namuose, kad išlaidų didelių nebūtų – bet nešioti prekes po namus man atrodo negražu, nelegalu, be to, ganėtinai erzina“, - pasakojo moteris.

Pardavėja – ne savo noru

Klaipėdietė Angelė Rakauskienė, sutikta tarp uostamiesčio ir Palangos kursuojančiame autobuse, tikino, jog išnešiojamąją prekybą pasirinko ne gero ir lepaus gyvenimo verčiama. „Prieš 3 mėnesius be darbo liko mano vyras. Prieš dvi savaites – aš. Vyriausias sūnus jau baigė mokslus, darbuojasi šen bei ten, tačiau nėra visiškai savarankiškas. Mažoji dukra – 10 klasėje. Kaip man kitaip pragyventi, jei nesiieškojus kitokio uždarbio, jei pastovaus darbo neturiu? Aš be darbo nesėdėsiu, matydama, jog mano šeima skursta“, - graudinosi moteris, pardavinėjanti rusiško trikotažo gaminius, kiniškus rūbelius vaikams. Pusę devynių ryto atvažiavusi į Palangą, per septynias valandas ji pardavė prekių už 180 litų.

Išveja iš namų

Moteris sakė, jog nešioti į namus prekes nėra lengva: „Sunku siūlyti, kai sulauki priešiškos nuomonės, tarsi mes visi vagys būtume. Taip nėra. Pigesnių prekių gaunu iš į užsienį važinėjančio brolio, pati beveik viską esu išbandžiusi, prekės geros. Tačiau teko ir moralų sulaukti, ir būti išvytai iš namų, ir apšauktai. Nieko per prievartą nebruku, tik siūlau, o žmogus pats renkasi – pirkti ar ne“. Kantrybė, anot moters, išsenka tik tiems, kurie nėra pakantūs ir pagarbūs kito žmogaus triūsui.

Kai kam patinka užsukantys pardavėjai

Atidaryti savo prekių parduotuvę nei A.Rakauskienei, nei kitiems išnešiojama prekyba užsiimančiais žmonėmis neatrodo realu: „Duonai neužtenka, o dar tektų mokesčius mokėti“. Tad belstis į namus duris ir tikėtis, jog jų preke susigundys namų šeimininkas – vienintelė išeitis. „Ne visi vaikšto po parduotuves, ne visi ten randa norimų prekių kiti mėgsta pasišnekėti apie siūlomą daiktą, dar kitiems tai tiesiog patogu, įdomu, naudinga“, - savo prekybos būdą gyrė klaipėdietė.

Tačiau kalbintų žmonių reakcija nėra palanki. „Parduotuvė – tai tarsi garantas, kad perku legalią prekę. Tada ir visos vartotojo teisės saugomos. Toks saugumas, už kurį moku vos didesne prekės kaina, man atrodo priimtinas. Mano tėvų kartos žmonėms galbūt išnešiojama prekyba ir sukelia nostalgiją, jie pasitiki, tačiau man ji sukelia tik neigiamas emocijas. Suvokiu, kad žmonės taip stengiasi išgyventi, tačiau aš irgi turiu teises į asmeninę zoną – namus, į kuriuos įsileidžiu tik artimus žmones“, - savo nuomonę pagrindė Povilas R. Palangiškis sakė, jog labai pavargo sakyti „ne“ nekviestiems svečiams, siūlantiems jam visiškai neįdomias prekes.

Legalu ar ne...?

Susumavus mokesčius, kuriuos tenka mokėti užsiimantiems išnešiojama prekyba, paskaičiavus galimą pelną ir darbo sąnaudas (benzinas ir pan.), kyla klausimas – ar išnešiojamoji prekyba yra realus būdas užsidirbti, jei dirbi sąžiningai...

Retas tokių prekių pirkėjas galėtų parodyti įsigyto daikto kvitą – tą patikino ir palangiškis Povilas, vieno pardavėjo paprašęs parodyti dokumentus, bet nieko nepešęs – pardavėjas numykė, jog su savim tądien jų tiesiog nepasiėmė.

Neša į namus ir biurus

VMI duomenimis, aktyvesnė tokių pardavėjų kontrolė vykdoma vasaros sezono metu – tuomet į gatves iškeliauja ir buitinės ir maisto prekės – čeburekai, beliašai, imamasi prekiauti alumi ir kitomis maisto prekėmis. Tada „rankoves pasiraitoja“ Valstybinė Maisto ir veterinarijos tarnyba, visuomenės sveikatos specialistai, gaunama daugybė skundų dėl maisto, platinamo tiesiog gatvėse ar paplūdimyje maisto kokybės. Nelegaliai prekiaujantys pardavėjai net išmoko pabėgti nuo policijos pareigūnų, pradingdami kopose ar minioje žmonių.

Tačiau sunkmetis į gatves prekeivius išgynė anksčiau – dabar net „Palangos tilto“ redakcijos slenkstį kone kasdien mina savo prekes giriantys pardavėjai, dažnai – studentiško amžiaus jaunimas. Jei tik norėtum, galėtum įsigyti knygų, kosmetikos, homeopatinių vaistų, buitinės technikos, avalynės ir rūbų.