In memoriam modernios Palangos kūrėjui

Architektą Alfredą Paulauską pažinojau nuo 1961 metų iki jo išvykimo į gimtąjį Kauną 1963-aisiais. Jis visada buvo stilingai apsirengęs, kilnių manierų, inteligentiškos išvaizdos asmuo, labai kalbus nebuvo. Savo išvaizda, manieromis, gražia lietuviškai taisyklinga kalba visuomet išsiskirdavo iš nelabai inteligentiškos savo palangiškių kolegų vykdomajame komitete aplinkos.
Darbe buvo labai punktualus, pareigingas ir nevengiantis eiti į konfliktus su miesto vadovais, jeigu tik būdavo įsitikinęs savo priimtų arba būtinų priimti sprendimų teisingumu bei tikslingumu.
Architektas labai mylėjo Palangą ir be jokio papildomo atlygio net po darbo projektuodavo mažosios architektūros elementus. Sukūrė kelis variantus medinių gatvės suolų, mokyklų stadionams žirafos profilio krepšinio lentų gelžbetoninius stovus, skelbimų lentas, įvairios paskirties kioskus, gatvių apšvietimo metalines atramas ir kt. Šios naujos, spalvingos mažosios architektūros formos ypač žavėjo pagrindinį Palangos svečių kontingentą – poilsiautojus iš Maskvos.
A. Paulauskas siekė ir pasiekė modernios Palangos vaizdą. Kruopščiai rinkdavo spalvas kiekvienam statiniui, o juk žinome, kad tais laikais dažų spalvinė gama prekyboje buvo labai skurdi. Vis dėlto kartu su prieškario laikų dažytojais sugebėdavo pasiekti norimą rezultatą. Daug pastangų ir laiko skirdavo miesto gatvių, skverų, aikščių įrengimo priežiūrai.
Kone kiekvieną rytą aplankydavo statybvietę, brigadininkui bei porai sumanesnių darbininkų išaiškindavo savo vizijas bei architektūrinius sprendimus ir nurodydavo užduotis vienai arba dviem dienoms – ne daugiau.
Darbininkai gautas užduotis atžymėdavo užkaltais kuoliukais ir labai pareigingai jas atlikdavo. Architektas sutartu laiku pateikdavo naujus sprendimus, dėl jo kaltės nebūdavo jokių prastovų ar kitokios gaišaties.
Sugalvojo ir labai daug kur taikė plytelėmis grįstų takų derinimą ir jungimą su raudono betono – betoninių plytelių laužo mozaika.
Per šešerius architekto darbo Palangoje metus kurortas tapo architektūriškai pačiu moderniausiu bei stilingiausiu miestu ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sąjungoje.
Deja, miesto vadovai nesuprato ir nevertino architekto siekių. Tuometinio Vykdomojo komiteto pirmininkui atrodė, kad architekto meninė samprata neatitinka socialistinio realizmo nuostatų ir partinė vadovybė gali jį apkaltinti dekadentizmo toleravimu.
Miesto vadovų ir architekto santykiuose tvyrojo nuolatinė įtampa, miesto galvos nesuprato ir nepripažino naujovių, o išdidusis Alfredas nė nemanė nusileisti. Nesutarimams pasiekus apogėjų, šis paklojo atsistatydinimo pareiškimą ir iš Palangos išsikraustė į Kauną, o ten priėmė jį išskėstomis rankomis.
Architektas A. Paulauskas Palangoje pats suprojektavo ar buvo bendraautorius projektuojant bei įrengiant Jūratės ir Kastyčio skverą, centrinę miesto aikštę, karių kapų, dekoratyvinių skulptūrų aplinkas, modernizuojant ir pertvarkant parduotuves, kavines.
Dabar belieka apgailestauti, kad laikas, naujos mados ir nauji pareigų perėmėjai sunaikino didžiąją architekto palikimo dalį. Tam paveldui, kurį dar galima identifikuoti, galbūt derėtų atžymėti memorialinėmis lentelėmis. Mano galva, tai turėtų būti Architektų sąjungos Palangos skyriaus pirmaeilė pareiga.
Nekrologe architektui Alfredui Paulauskui atminti, profesorius Jonas Minkevičius paminėjo jį kaip Architektūros Riterį.
Prieš kurį laiką Palangos architektai prakalbo apie siekį A. Paulauskui suteikti Palangos Garbės Piliečio vardą, tačiau labai gaila, kad ši iniciatyva užgeso. Nežiūrint nieko, šviesiam žmogui šviesus atminimas išliks ilgam.