Ir 2013-ieji gal nebus blogi – kaimynė Saulėtekio take susidėjo naujus langus

Neseniai internetinėse „paklodėse“ suspindo įdomesnė vieno Lenkijos miesto vadovo, ten prezidentu vadinamo, mintis: „Tik stiprios žuvys plaukia prieš srovę“.
Manau, lygiai taip pat galima pasakyti ir apie kitas gyvybės rūšis: „Tik stiprūs žmonės laimi gyvenimą, kurį nestipriam labai nesunku pralaimėti. Nes gyvenimas – ne vasaros pliažas Palangoje, ir ne tas pirmas, purus, baltas sniegas, gaivinantis žvilgsnį, sužadinantis palaimingus atsiminimus, bet dažnai – bespalvė pliurė, lyg pelkė, iš kurios išbristi, taką į patikimą krantą surasti gali tik ryžtingi, valingi, o viso to nėra be prognozuojama kryptimi valdomo proto“.
Lietuvos pajūryje (ir Palangoje!) gyvena stiprios „sąrangos“ žmonės, kurie, kaip ir tos žuvys ar valtys drąsiai plaukia ir prieš jūros sroves, ir bangas, ir vėjus. Arti trijų dešimčių čia sukinėdamasis, atradau savą, gal taiklų šio krašto gyventojų apibūdinimą: „Sūrūs nuo jūros“. Nesmerkiu palangiškio ar šventojiškio, jeigu jam kalbant išsprūsta šiurkštesnis žodelis – „šmyrs“ ar „žvyrs“, jeigu jis, kaip aukštaitis, ar dzūkas nepoetizuoja kasdienybės, o labiau sukoncentruoja mintis į ekonomiką, kuri sėkmės atveju, visada užtikrina egzistenciją, giminės išlikimą ir pabėgimą nuo skurdo, kuris visais laikais gyvam žmogui taip pat grėsmingai pavojingas, kaip žolei – dalgis.
Todėl Palangos žmogui ne tas pats, ar iš žūklės plotų jūroje (bet kokiu oru!) parplauks pilnais ar pustuščiais tinklais, ar užteks ne tik duonos, bet ir sviesto, mėsikės ant švento šeimos stalo, ar vasara bus saulėta ir turtinga vasarotojų, kurie už suteiktas galimybes paatostogauti prie jūros atsilygindami praturtina būsto šeimininkus pajūriečių gyventojų bankelių sąskaitas.
„Tik stiprios žuvys plaukia prieš srovę“...
Šioje vietoje, ypač jaučiant naujojo tūkstantmečio jau Tryliktųjų metų artėjimą prašyte prašosi cituojamos žinomos jaunesnės kartos rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės mintys: „Atsimenu kito didelio mūsų rašytojo Broniaus Radzevičiaus veikėjos, paprastos kaimo moters, žodžius, išsprūdusius su atsidūsėjimu: „Gyvenimas gražus, tik skausmo daug“. Kokie mįslingi, apgaulingai paprasti žodžiai. Prie jų vis norisi grįžti...
Gyvenimas – gražus? Iš kur žiūrint? Kieno? Mano ar jūsų? Kaip jį suimti ir apžiūrėti? Gražus gali būti peizažas, žmogus, pagaliau – graži muzika... Bet gyvenimas? Taigi gyvenimas gražus, kai gali jį apmąstyti ir pamatyti iš platesnės perspektyvos, kai sugebi įjungti savo filosofines, religines, pagaliau – kūrybines, estetines galias. Kad patirtum gyvenimą kaip grožį, turi stengtis. Kaip kančią jį patiri savaime. Kasdienybėje išgyvename nesibaigiantį kūno ir dvasios diskomfortą, nuolatinį ko nors trūkumą, nepakantumą. Mūsų kūnas reikalauja taip daug, jis nuolat nepatenkintas ir ko nors stokoja: čia jis alkanas, čia kenčia skausmą, čia jį degina energijos perteklius, nerimas, aistros, čia sukausto nuovargis, stuporas, liga. Daugybę dienos veiksmų mes atliekame tik kūnui patenkinti, apmalšinti. Jeigu neturėtume kūno, nepatirtume ne tik fizinio, bet turbūt ir dvasinio skausmo. Bet tada nepatirtume ir šio gražaus gyvenimo.
Visas didysis menas balansuoja tarp grožio ir skausmo“.
Žmogus irgi išmoksta balansuoti tarp minimalios – maksimalios gyvenimo „padalos“.
Ypač lengvai visais – ir nelengviau šiais laikais ekonominiais svertais buityje manipuliuoja moterys – senelės, mamos, žmonos. Jų kantrybės dėka dauguma šeimų dar nenusigyvenę, o kai kas gyvena sąžiningai ir pasiturinčiai. Galėčiau ir pavardžių pažerti. Antai kaimynė ponia Aldona Saulėtekio take didžiųjų švenčių išvakarėse iš sutaupytų lėšų pakeitė viso nemažo buto langus. Pagyriau. O ji: „Juk nesam kokie prasigėrėliai“. Darbštus, blaivios nuovokos palangiškis, neabejoju, ramiai pasitinka 2013-uosius.