Palangos viešojoje bibliotekoje atidaryta palangiškio Ado Sendrausko kraštotyrinė instaliacija „fotolabas 69“, arba bandymas prisiminti raudonos šviesos paslaptis. Ji veiks iki rugsėjo 29 d.
Adas – mano žemietis, su kuriuo ne kartą teko bendrauti ir jaunystėje, ir dabar, kai gyvenimas suspindo pačiomis ryškiausiomis spalvomis.
Keliai, keleliai…
Prisimenu Adą visada su fotoaparatu. Turiu jo darytų nuotraukų: kartą užsukęs į Palangos biblioteką, kur dirbau vaikų skaityklos vedėja, jis įamžino mane savo fotoobjektyvu. Praėjo daug metų, tačiau iki šiol saugau tas fotografijas – jose matau savo jaunystę, atsispindinčią akyse ir šypsenoje.
Jis jau tada matė daugiau nei daugelis fotografų – meninės fotografijos perspektyvą. Praėjus keliems dešimtmečiams tapo „Fotocentro“ vadovu.
Keliai, keleliai… Esame tik šio gyvenimo atspindžiai. Taip tu man pasakei, kai kalbėjomės telefonu. Sakai, jog po šešerių metų pertraukos vėl grįžai į Palangos kultūrinį gyvenimą: surengei parodą, įsitraukei į miesto kraštotyrą. Aš prisipažinau, kad šioje terpėje nebuvau gal dvidešimt metų, tačiau niekada nebuvau „išėjusi“ iš savo šalies – jos bėdų, džiaugsmų ir namų, kuriuose gimiau ir užaugau.
Raudona šviesa – kas ji?
Raudona šviesa… Kokia ji menininkui, kuris ją valdo, ir kokia – paprastam žmogui, žinančiam, kad po blyksnio jis išeis į dienos šviesą, džiaugsis saule ar išskleis lietsargį? Vėliau jis prisimins tik trumpalaikį blyksnį ir svarbiausią rezultatą – esu įamžintas. O jei nuotrauka patiks – parodys ir kitiems.
Turėjau mintį papasakoti vietiniams apie šį menininką. Kaip ne kaip – Adas Sendrauskas yra mūsiškis, tikras Palangos užaugintas. Kalbėjomės telefonu, tačiau Adas nesutiko publikacijos: anot jo, „aš dar nemirštu, o geru rodytis nenoriu“. Todėl šiandien jis labiau panyra į kraštotyrą, domisi senomis fotografijomis. Jo galva, pasakojant apie žmogų itin svarbu žinoti jo šaknis. Gavau užduotį – surasti nuotraukas, kuriose Adas lankė pirmąjį Palangos vaikų darželį, kuriame jo mama dirbo medicinos sesele. Pažadėjau paieškoti savo anytos fotoalbume: Adelė Česnavičienė beveik keturis dešimtmečius buvo šio darželio vedėja.
Taigi, kadaise blyksnyje įsiamžino mums svarbūs žmonės. Šiandien jie – jau miesto istorija. O jos paslaptis – vienas vienintelis blyksnis, sustabdęs laiką.
Svarbiausia – eiti
Mudu su Adu mokėmės toje pačioje mokykloje (jis metais jaunesnis), lankėme gerbiamo lietuvių kalbos mokytojo J. Brindzos vadovaujamą literatų būrelį (gaila, kad miestas vis dar nepasirūpino Palangos garbės piliečio kapu).
Esu buvusi ir Ado namuose: jis visada buvo kompanijos siela – pilnas idėjų, sumanymų, degantis noru pažinti, pamatyti, paliesti.
Mūsų pokalbis telefonu vyko tą dieną, kai minėtos mano klasės draugo, a. a. Rolando Rastausko, mirties metinės. Įvyko stebuklas – prie jo kapo stovėjo moteris, daugiau nei prieš du dešimtmečius pagimdžiusi sūnų Pijų. Tą dieną sūnus skaitė tėvo eiles – iš širdies į širdį.
Apsilankiusi A. Sendrausko parodoje, mačiau daug nuotraukų, kuriose užfiksuota mūsų miesto istorija, žmonės, kurių jau nebėra, daiktai, nugulę muziejuose ar archyvuose. Pagalvojau, kad Adas tapo metraštininku. Jis kiek nusivylęs sakė, jog lankytojai mažai dėmesio skyrė jo surinktai fotoaparatų kolekcijai – joje net akmeninis fotoaparatas. Neatkreipiau dėmesio ir aš – gal galima atleisti tam, kuris apie techniką išmano nedaug? Kiekvienas juk pastebi tai, kas išplaukia iš jo vaikystės ar jaunystės prisiminimų.
Esu mačiusi Adą mieste, apkabinusį arklio galvą. Pamaniau: ar jis tapo arklininku, o gal fermeriu? Bet aišku viena – asmenybei keistis yra tarsi gaivaus oro gurkšnis, jei to reikia. Ir nesvarbu, kur tai vyksta. Vis dar girdžiu klaipėdiečio skulptoriaus Vlado Balsio žodžius: „Svarbiausia gyvenime – eiti.“
Ir mano mokyklos draugas, talentingas palangiškis menininkas, sako tą patį: „Man svarbiausia galvoti apie ateitį, nes aš esu tik savo gyvenimo atspindys.“
Irena Valužė
irenavaluze.wordpress.com
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.