Kitame pasaulio gale, ką tik iš kiau6inio lukšto išsiritę vėžliukai skuba į vandenį. Smėlis jiems yra jų priešas, okeanas – išsigelbėjimas. Tačiau norint jį pasiekti, reikia įveikti dvidešimt metrų. Ar suspėsi tu, mažyli, iki jo nueiti?..
Tokią trumpą video medžiagą šį rytą stebėjau savo mobiliajame telefone. Sujaudino žiūrint į tuos mažus padarėlius, kurie, sukaupę visas jėgas skuba kuo greičiau atsidurti vandens glėbyje. Nuo jūros kranto stebėję žmonės šį neįprastą vaizdą skubėjo įsiamžinti savo telefonuose , o dažnas, pasirinkęs savą vėžlį ragino jį nepasiduoti . Kai vėžliukai pagaliau panirdavo po vandeniu, krante žmonės džiūgavo tarsi maži vaikai. Atrakcija? Ne. Noras padėti.
„Žinau viską“
Mano rankose devintas žurnalo „Žinau viską“ numeris. Man jį padovanojo į „Jaunimo dienos“ šventę Palangoje atvykę žurnalo komandos dalyviai. Sklaidau žurnalo puslapius: „Savanorystė Lietuvos policijoje“, „Jaunieji policijos rėmėjai“, „Savanorystė, keičianti jaunų žmonių požiūrį“, „Iš vidaus: savanorių patirtis „Kino pavasaryje““, „Trys dešimtmečiai solidarumo, savanorystė su au au“, „Kai menas tampa patirtimi: ką iš tiesų duoda savanorystė MO muziejuje“, „Milijonas galimybių jaunimo savanoriškoje tarnyboje“, „Savanorystė ralio ritmu“.
Išvardinau visas žurnalo publikacijų antraštes. Jos ir atskleidžia apie ką yra kalbama, kokią informaciją nori pateikti jaunieji žurnalistai kiekvienam skaitytojui individualiai. Ką žinosi, gal šis žmogus kaip tik stovi ant apsisprendimo tapti savanoriu slenksčio. Juk žodis – savanoris – tai aktyvus žmogus, kuris ėmęsis naudingos veiklos kieno nors labui ( be atlyginimo) tai atlieka. Tai rimtas žmogaus apsisprendimas.
Pažintys
Eidamas savo gyvenimo keliu kartais sutinki žmones, kurių pamiršti negali, nes jie buvo tavo gyvenimo vadovai, ir už tuos susitikimus tu esi jiems labai dėkingas. Pirmą kartą susidūrusi su neįgaliu jaunuoliu, kuris aktyviai dalyvaudamas įvairiuose jaunimo projektuose įvardijo savo gyvenimo misija dirbti su jaunimu, sujaudino iki širdies gelmių. Žodžiai , jog „iš skausmo man padeda išeiti bendraujant su jaunimu“, tebeskamba mano ausyse ir šiandien. Tada pagalvojau, jog tokių vaikinų , kurie kentėdami fizinį skausmą nori padėti kitiems – vienetai. Tai – septyniolikmetis, žinomas visoje Lietuvoje jaunuolis iš mažo miestelio šalia Vilniaus – Nemenčinės – Edvardas Karpovič. Te Dievas šiam nepaprastai gražios sielos žmogui būna mielaširdingas.
Prieš kelis dešimtmečius turėjusi pašnekesį su Aldona Limoniene. Ji tada buvo Lietuvos Nepriklausomybės Ąžuolyno paramos fondo įkūrėja ir ilgametė jos vadovė. Nežiūrint tai, jog šiai moteriai buvo grasinta susidorojimu, ji nesirinko lengvo kelio. Jos iniciatyva buvo įkurtas „Vaikų ir jaunimo darbo fondas“. Tada Lietuvoje buvo pasodinta 13.000 ąžuoliukų. Šiandien šie ąžuoliukai jau yra užaugę. Kaip tada sakė ponia Aldona, gyvenime reikia pasodinti tris medžius : už save, už tautą ir už „bezdelniką“, kuris ims ir nulauš.
„Savanoriauju, nes noriu bendrauti“
Mano gera pažįstama, sulaukusi garbaus amžiaus, visai neseniai įsidarbino paramos parduotuvėje Anglijoje. Anot ponios Audronės, ji laiminga, nes jaučiasi esanti reikalinga. Kai žmogus išeina į užtarnautą pensiją, dažnai pasimeta. Jis nebežino kur save realizuoti. Didžiojoje Britanijoje nėra taikomas amžiaus cenzas. Darbingas amžius nesiejamas su gimimo data. Jis siejamas su žmogaus noru būti naudingu bet kokioje sferoje. Pinigai nėra svarbiausias dalykas. Jis nori būti čia ir dabar. Jis nori šypsotis , pasakoti, užjausti, prisiminti, dalintis savo žiniomis su pasauliu, kuriame jis pats ir yra.
Lietuviams dar reikia daug ko išmokti ir pasisemti patirties iš tų šalių, kuriose tai yra įtvirtinta įstatymu ir žmogiškuoju faktoriumi. Man iki šiol yra neaišku, kodėl miestuose statomos prašmatnios šiukšlių surinkimo dėžės vien tam, kad vietiniai gyventojai turėtų galimybę išmesti ten savo jau nebenaudojamus daiktus? Kodėl labdaros parduotuvės yra pravarčių žmonių rankose, užuot surinktos lėšos būtų nukreiptos tam, kam jų labiausiai reikia. Daug metų gyvendama užsienyje, pati nešdavau į labdaros parduotuvę gerus, bet nebenaudojamus daiktus. Mano labdaros parduotuvės buvo skirtos pagalbai vaikams ir širdies ligomis sergantiems žmonėms.
Kartą teko matyti Lietuvoje gana liūdną vaizdą. Atvažiavo didžiulis sunkvežimis prie namo ir pro antro aukšto langą į jį buvo „švilpinami“ visi daiktai, kas tik buvo tame bute.
Audronė pasakojo, jog dažnai į jų parduotuvę yra atvežami daiktai, kurie priklausė kažkuriam tai šeimos nariui. Žmogus mirė, o jo metų metais rinktos knygos, paveikslai, rankdarbiai, įvairios kolekcijos artimųjų dėka su didžiule pagarba atgula parduotuvės vitrinose. Svečiuodamasi pas Audrone jos namuose , grožėjausi daiktais, kuriuos ji įsigijo nusipirkusi savo labdaros parduotuvėje. Jie papuošė jos buitį ir nudžiugino moters sielą.
Ledų, pramogų ir muzikos šventė
Taip jau nutiko, kad mudvi su dukra nutarėme užeiti į Palangos jaunimo ir savanorystės centrą ir pasiteirauti kas vyksta šiame , visai neseniai atidarytame jaunimo centre. Nudžiugome, nes gavome išsamią informaciją apie savaitės bėgyje organizuojamus renginius. Viename iš jų –„Jaunimo dienos“ minėjimo šventėje – piknike Anapilio kiemelyje ir apsilankėme. Kadangi mano anūkai lietuviškai mažai kalba, tai pradžioje mano anūkas demonstratyviai nuėjo vienas pats mėtyti kamuolį į krepšį. Anūkė su mama anaiptol, tuojau pat ėmėsi darbo. Tautodailės meistro dėka į jau paruoštus vaizdus iš pajūrio ( magnetukus) nuspalvinusios ir apibarsčiusios juos gintarais, parsivežė į savo namus Anglijoje.
Ledų, šerbeto, dainų skambant gitaros garsams ir savanorių, talkinančių šiam renginiui tikrai netrūko. O jau ką kalbėti apie senjorus , kurie mokė galėjo jaunimą pamokyti megzti įmantriausių raštų , ar tatuiruočių meistrą, prie kurio buvo nutysusi nemaža eilė. Žinoma, per laiką tatuiruotės nusiplaus, o patirtas įspūdis – pasiliks.
Daug įdomių žaidimų vaikams. Kas norėjo, galėjo pasikalbėti su jaunimu, kuris pristatė savo žurnalą „Žinau viską“ apie savanorystę. Tarptautinė jaunimo diena visame pasaulyje ir Lietuvoje švenčiama rugpjūčio 12 d. Palangoje buvo pats vasaros įkarštis. Miestas ūžė nuo žmonių šurmulio. Nejučia ėmiau apgailestauti, jog daugiau žmonių galėjo būti ir čia, taip gražiai suorganizuotoje „Jaunimo dienos“ šventėje Anapilio kiemelyje.
Ach, ta jaunystė...
Aš jau nebe jaunuolė, aš dabar močiutė, kuriai mano jaunystė nemažiau buvo ir yra svarbi. Jaunystė – tai gyvenimo tarpsnis, kuris trykšta energija, noru pažinti ir atrasti savo vietą po saule. Jaunimo dienos šventėje žiūrėjau fotografijų parodą. Joje: senoji Palanga, žvejų valtys, nuo senojo tilto galo į jūrą šokinėjantys jaunuoliai, paplūdimio vaizdai. Atrodo, visa tai ranka pasiekiama...Širdyje užvirė didžiulis pasididžiavimas. Taip, mes neturėjome tiek daug pramogų, niekas mūsų nevaišino ledais ir „popkornu“, tačiau mes buvome užgrūdinti audrų ir vėjų gyventi savo krante, svajoti, gerbti, mylėti ir džiaugtis jaunyste taip, kaip tik fantazija mums tai leido daryti. Jaunystė ir buvo ta nepakartojama šventė, kuri niekur nedingo. Ji amžiams pasilieka žmogaus atmintyje.
Mes laiku suskubome pažinti pasaulį tokį, kokį mums davė mūsų gimimas.
Irena Valužė
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.