Jo didenybė – kiaušinis. Arba istorija, kuri niekada nesibaigs...

„Pratęskime kiaušinio gyvenimą,“–  sako Lina Ubienė, tik ką uždariusi savo kūrinių parodą  su viltį ir tikėjimą  ja atspindinčiu pavadinimu „Laukimas“ Palangos Viešojoje bibliotekoje.

Šv. Velykų išvakarėse, palangiškiai ir miesto svečiai turėjo puikią progą pamatyti ir pasimėgauti ponios Linos sukurta unikalia kiaušinių kolekcija, kurią ji atvežė iš  Pozingių kaimo (Klaipėdos raj.), kur šiuo metu moteris gyvena.  Ilgais žiemos vakarais prakalbinti stručio, emo, nando, žąsies. vėžlio, vištos, anties, balandžio  kiaušinių lukštai kruopščių moters rankų ,  išsako tai, kas jau septinti metai giliai yra įkritę  širdį: „Lukšto neišmetam, jis  pradeda  gyventi visai kita forma, ir smagu, kad darai tai, ką nori daryti“.

Ką aš veiksiu?

Dar prieš tapdama senjore, ponia Lina sau vis užduodavusi klausimą: „Ką aš veiksiu, kai išeisiu į pensiją?“.  Menas traukė moterį nuo pat jaunystės laikų, nors pati gyvenime   pasirinko tiksliuosius mokslus. Baigusi Vilniaus valstybinį V. Kapsuko universiteto Ekonominės informacijos mechanizuoto apdorojimo organizavimo specialybę mano,  jog vienas kitam netrukdė. Daug metų dirbo informatikos  mokytoja. Septyniolika metų gyveno Vilniuje, tad beveik du dešimtmečiai praleisti gyvenant  sostinėje, kultūriniais renginiais  nesijautė nuskriausta .   

Ponia Lina dviejų sūnų mama ir dviejų anūkėlių močiutė. Ji su savo šeima mėgsta keliauti.  O keliaudami  jie aplanko muziejus, parodas, meno objektus parkuose, ypač rūmuose, dvaruose, nes anot moters,  juose yra sukauptos didžiulės meno kolekcijos. Ponia Lina visada labai norėjo tapyti, tad ji šiltai prisimena tą laiką, kai  susipažino su  palangiškiu dailininku ir poetu Vytautu Kusu. 

Pasak Linos Ubienės, kalbant apie kiaušinių graviravimo meną, „nebuvau mačiusi kaip tai daroma. Vytautas supažindino mane su darbo įrankiais, daug ką papasakojo “. Pažintis su V.Kusu jau po metų davė pradžią surengiant pirmąją kiaušinių lukštų parodą, o taip pat „kartu su savo vyru Arnoldu suorganizavome kūrybinių užsiėmimų ciklą Pėžaičių bibliotekoje ir tris plenerus mūsų šimtametėje sodyboje, kurioje yra buvusi Pozingių pradinė mokykla. Nuo tada ir nesiskiriu su teptuku,“– pasakojo senjorė.

„Kam tau tos parodos“

Lina su kartėliu prisimena vieno žurnalisto jai užduotą klausimą.  Jis jos paklausęs :„O kam tau tos parodos?“.  Šiandien menininkė turi labai aišku atsakymą: „Norint išgraviruoti kiaušinio lukštą, reikia tam įdėti daug darbo.  Darbas yra kenksmingas sveikatai (dulkės). O kiek kartų kiaušinio lukštas ima ir paveda...O tu į jį įdėjai savo mintis, tu jas išlaukei,  kiaušinį išglamonėjai... Tai kodėl savo kūriniu nepasidžiaugti ir neparodyti kitiems?“

 Moteris pagal galimybes, niekada neatsisako  surengti savo kūrinių  parodas, kurios jau buvo eksponuotos kartu su menininku V. Kusu Miniatiūrų mini galerijoje Palangoje, Renavos dvare (Mažeikių raj.).  „Mano darbus galėjo apžiūrėti žmonės Klaipėdos rajone, Vilniuje, kavinėje – galerijoje „Liepa“ Palangoje“.

Parodą Palangos Viešojoje bibliotekoje pamačiau paskutinę  dieną (buvau išvykusi), kai menininkė jau ruošėsi ją uždaryti.  Pasak autorės, svarbiausias dalykas rengiant tokias parodas, tai jų transportavimas , o eksponuojant – tam skirtos vitrinos. Palangiškiai turi tinkamas vitrinas. „Kiaušinio lukštas, kaip jį besaugotum, jis labai trapus, negalima  jo liesti,“ – sako menininkė, ir čia pat priduria, kad kiekvieną kartą transportuojant kiaušinius, su kažkuriuo  tenka  ir atsisveikinti. 

Lina Ubienė pasakojo, jog šis užsiėmimas yra nepigus. Taip pat sunku gauti kiaušinių lukštų. Ne visada tiekėjai kokybiškus juos atsiunčia.  Vištos  ar balandžio kiaušinių lukštai  ypač ploni. Galima su jais nedirbti, tačiau menininkei jie yra įdomūs. „Ar matei parodoje vėžlio  kiaušinio lukštą – auksinį kamuoliuką ?“ – klausia ji manęs.

Žiūrėdama į unikalius menininkės darbus, žavėjausi  ne tik jos darbais, sukurtais  iš kiaušinių lukštų, bet ir menininkės ant sienų kabančiais paveikslais, kuriuose pagrindiniu smuiku be abejo groja – jo didenybė – kiaušinis. Todėl  ponios Linos ir klausiu: „O ką pačiai reiškia kiaušinis. Juk  jis ne tik gyvybės žemėje simbolis. Galų gale Ir mes iš jo „atėjome“?

Linkėdama visiems žmonėms geros sveikatos, ponia Lina galvoja, jog svarbiausia gyvenime neužsidaryti, o daryti tai, ko nori pats. Tad iš jos linkėjimų ir išplaukė šios gabios ir nuoširdžios moters – kūrėjos gyvenimo moto: paprasčiausiai – gyvenkim.

„Svarbu stumti vienas kitą“

Kadangi parodos atidaryme neteko man asmeniškai dalyvauti, todėl paklausiau Vytauto Kuso, ponios Linos mokytojo, ką jis manąs apie šią talentingą moterį.

Nė kiek nedvejodamas meni ninkas atsakė trumpai drūtai: „Aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi ja dėl jos kruopštumo, sąžiningumo ką ji daro.  Kai paskambinu Arnoldui (ponios Linos vyrui), tai jis  vis sako, kad ji ten įlindus, ir grįžta tik pirmą ar antrą valandą nakties. Arba visą laiką yra parduotuvėje, kur renka įrankius darbui, o aš esu jos nešikas“, — juokiasi menininkas.

Palangiškis mano, jog bet kokiame amžiuje galima atrasti tai, kas gal būt ilgus metus tūno mumyse. Svarbu, anot V. Kuso, „stumtis pačiam ir kitus stumti į priekį“ .

Šį kartą ir aš „pastūmėsiu“ tiems, kas domisi talentingais Lietuvos žmonėmis. Palangiškio darbų paroda bus eksponuota Skuodo muziejuje nuo balandžio 9 dienos.  

„O kaip su platesniais vandenimis,“ –  klausiu Vytauto?  Į tai tapytojas, unikalios kiaušinių kolekcijos autorius, poetas, visai neseniai išleidęs  tryliktą poezijos rinkinį, atsakė: „Norint patekti į didelius vandenis, reikia praeiti mažus“.

Tad man belieka  abiems menininkams palinkėti  kūrybinės sėkmės.

Irena Valužė