Jonas Šliūpas: Dekartas, Darvinas ir Nyčė Lietuvai. Jonui Šliūpui savaitgalį – 160 metų

Jonas Šliūpas: Dekartas, Darvinas ir Nyčė Lietuvai. Jonui Šliūpui šį savaitgalį sukanka 160 metų. René Dekartas XVII a. paskelbė cogito – ergo sum, „mąstau, vadinasi – esu“, taip pastatydamas mąstantį individą į veikimo poziciją, paskelbdamas jį esant atsakingą už savo mąstymą ir švietimą, ir tapo ženklu, skelbiančiu Švietimo amžiaus pradžią. Tuo tarpu visai arti Lietuvos įsikūręs filosofas Imanuelis Kantas 1784 m. paskelbęs sapere aude, „išdrįsk žinoti“, pakvietė turėti drąsos naudotis savo protu, o ne kažkieno pasiūlytomis svetimomis mintimis, tuo labiau prietarais. Šios idėjos Europoje pradėjo iš pamatų naikinti absoliutizmui prielaidas sudariusį mąstymą, senąsias idėjas apie dievo suverenitetą nubloškė užmarštin, pradėjo klibinti bažnyčios autoritetą, išpopuliarino skaitymą ir savęs mokslinimą. Dėl to Anglijoje revoliucija įvyko dar XVII a., o švietėjų idėjoms įsišaknijant su skirtingu pagreičiu, po šimto metų savo revoliuciją turėjo ir Prancūzija, o Amerika atsiskyrė ir laimėjo Nepriklausomybės karą. Taip septynioliktajame amžiuje pradėjusios gimti filosofinės idėjos XVIII ir XIX amžiuose tapo kūnu.
Tuo tarpu persikeliant arčiau, Lietuvoje XVIII a. pabaigoje buvo rašomos modernios konstitucijos, kurioms, deja, nebebuvo laiko įsigalioti ir pernelyg giliai įsišaknyti, nes bendrą Lenkijos-Lietuvos valstybę dalijosi kitos valstybės. Sukilti prieš tokią didžiųjų imperijų valią ryžosi tik kai kurie Švietimo epochos paveikti gigantai kaip Tadas Kosciuška – pastarasis buvo taip paveiktas laisvės idėjų, kad jos jį pašaukė kovoti už laisvės idėją ne tik Lenkijoje, bet ir už Atlanto, Amerikoje. Tačiau apie valstiečių ar miestiečių inicijuotas revoliucijas ar bažnyčios ir valstybės kvestionavimą vis dar nebuvo jokios kalbos. Lietuvoje net 1830-1831 ir 1863-1864 m. sukilimų organizavimu užsiėmė dvasininkija ir bajorijos likučiai – nei mokslo, nei švietimo idėjos iki lietuvių tautos branduolį sudariusių valstiečių (remiantis kalbos kriterijumi) nebuvo atkeliavusios. Tuo suinteresuotas buvo ir Rusijos caras – iki pat XIX a. pabaigos Lietuva tvarkėsi su baudžiava ar jos padariniais, ir tauta plačiąja prasme vis dar miegojo. Net nesiruošianti busti, dar daugiau – net nežinanti, kad miega. Susitaikiusi su savo padėtimi ir pamiršusi svajones apie gyvenimo sąlygų pagerinimą, juo labiau apie nepriklausomą gyvenimą.
Lietuvai nepriklausomybės atkūrimui teko palaukti naujos kartos ir naujai susiformavusios inteligentijos. Kokią vietą šioje naujoje inteligentijoje užima Jonas Šliūpas? Jis kartu su Jonu Basanavičiumi buvo tos naujosios inteligentijos ryškiausias atstovas – švietėjas, visą savo gyvenimą stengęsis Lietuvoje panaikinti atotrūkį tarp mokslo ir obskurantizmo, atotrūkį tarp tik atminties apie istorinę Lietuvos valstybę ir realios Lietuvos valstybingumo, ir galbūt pirmasis, iškėlęs politiškai nepriklausomos Lietuvos idėją (šiame klausime galutinai padėti tašką reikėtų gilesnės istorijos studijos). Turint galvoje, kad net Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, trimis metais vyresnis už Joną Šliūpą, atrado savyje lietuvį tik su ašaromis akyse lietuvių kalba perskaitęs „Aušros“ pirmą numerį, kurio redaktorius ir buvo Jonas Šliūpas, Šliūpą dėl politiškai nepriklausomos Lietuvos idėjos galima vadinti ir drąsuoliu, ir svajotoju. Jonas Šliūpas gimė 1861 m., kovo 6 arba 8 d. (civilinė metrikacija neleidžia patvirtinti) Rakandžiuose, Šiaulių apskrityje – lygiai prieš 160 metų, ir praėjus tik dvidešimt dvejiems metams nuo jo gimimo dienos Šiaurės Vakarų krašte Šliūpas aiškiai žinojo, kad yra lietuvis. Kas Šliūpui suteikė tokį aiškų kompasą, kai visi aplinkui arba kreipė savo akis į Lenkiją, arba nesvarstė savo tautiškumo klausimo?
Galbūt tai vaikystėje nugirsta Šliūpų dinastijos istorija: „XV a. dabartinių Šliūpų pro... pro... pro... prosenelis Šliūpas skundėsi Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui dėl žemės ir bylą prieš kaimyną laimėjo. Eidamas Tytuvėnų giria Šliūpas nugalabijo jį užpuolusį razbaininką, kurio darže rado daug užsiūtų „raudonųjų“. Taip Šliūpai praturtėjo, tapo dvarponiais. Visas geras nuėjo perniek, kai vieną iš Šliūpų – Hyeronimą – paviliojo kortos ir pinigai. Turtai buvo pragerti ir pralošti. Po to Šliūpai persikėlė gyventi į Moniušių girias ir ten gana vargingai gyveno...“ Nepaisant šios istorijos nelinksmos pabaigos, galbūt ji leido Šliūpui, nors ir paprastų valstiečių atžalai, jausti savo vietą ir įsišaknijimą laikotarpyje, laikomame Lietuvos valstybingumo ir geopolitinių pasiekimų viršūne. Nereikėtų nuvertinti precedentų svarbos ir anksčiau veikusių asmenybių šleifo. Juk daug lengviau tapti didžiuoju kunigaikščiu žinant, kad jau yra buvęs karalius, arba tapti Galilėjumi žinant, kad jau yra buvęs Kopernikas, nei leisti sau galvoti apie tokią galimybę neegzistuojant istoriniams precedentams. Pagrindinė Šliūpą valdžiusi idėja, nušvietusi jam kelią, buvo lietuviškasis patriotizmas. Kas jam jį įskiepijo neaišku, bet gimnazijoje tuo užsidegęs, jis paliko tam ištikimas visą gyvenimą. Priežasčių tam iki galo neišsiaiškinsime, tačiau Jonas Šliūpas tapo asmenybe, neturinčia precedentų pagal priešinimąsi lietuvių išmoktam prisitaikėliškumui, nuosaikumui, susitaikymui ir kentėjimui.
Už sienos – aušra
Joną Šliūpą dar mažą tėvai išsiuntė mokytis ir patarnauti pas dėdę kunigą, o netrukus gabus vaikas buvo priimtas į Jelgavos vokišką gimnaziją. „Goethe, Schilleris, Heine, Lessingas, Kantas, Hegelis, Fichte, Mozartas, Beethovenas, vokiečiai mokytojai įvesdino mus, mokinius į švelnius kosmopolitizmo jausmus taip, jog manyje bebundantis lietuviškasai šovinizmas apsitašė ir patapo tuomi, kuomi reikia kad būtų, beje – tikru, plačiu patriotizmu, apglėbiančiu ir artimą man tėvynę ir tolimą plačią žmoniją“ – rašė Šliūpas. 1880 m., baigęs mokyklą puikiais rezultatais, Šliūpas tais pačiais metais įstojo į Maskvos universitetą studijuoti filologiją, o 1881 m. perėjo į Teisės fakultetą. Tuo metu pradėjo reikštis ir Šliūpo susirūpinimas lietuvybe – 1882 m. vasarą J. Šliūpas nuvyko susipažinti su Prūsijos Lietuva. „Dyviną įspaudą padarė ant manęs Prūsija, – rašė J. Šliūpas. – Keliai dailūs, ūkė kilta, namai kaimų ir miestelių švarūs, bet dvasė žmonių, kas link savo tautos, užmigusi! Jiems rūpi tik trupučius mūsų pasakų, mįslius, dainas surinkti, idant išliktų tie skarbai mirštančios lietuvių tautos! „Tik mes dar nemirštame!“ – tariau sau – ir veltui jūs, prūseliai, giedate mums „requiiescant in pacem!“ „Be reikalo užsimojimai, 100 metų per vėlai užgimęs esi“ – atsakė Šliūpui vietos inteligentai, tačiau tai tik dar labiau įkvėpė Joną Šliūpą stengtis savo gyvenimu įrodyti esant priešingai.
Kitais metais Šliūpas persikėlė į Peterburgo universiteto Gamtos fakultetą studijuoti tiksliųjų mokslų, nes tikėjosi juos baigęs būti naudingesnis Lietuvai. Peterburge, kaip ir Maskvoje, jis dalyvavo lietuvių studentų visuomeninėje veikloje, subūrė kelias organizacijas. Tačiau Jono Šliūpo kelias Rusijos universitetuose baigėsi jam sudalyvavus prieš carą nukreiptame bruzdėjime – 1882 m. pabaigoje kalėjime sunkiai susirgęs Šliūpas buvo ištremtas į gimtuosius Rakandžius su uždarytomis durimis į Rusijos universitetus ir artėjančiu šaukimu į caro kariuomenę. „Parvažiavęs į Šiaulius mislinau, ar eiti į kariuomenę tarnauti „batiuškai“ ir atsižadėti nuo ilgametinių sapnų apie tai, „kad rašysiu, tai rašysiu“, - ar gal kitaip – užrubežiuose – bene įstengsiu pasiekti aukštesnį mokslą ir išpildysiu savo pasiuntinybės užduotis: mat, apaštalu jaučiausi pilna burna!“ Vis dėlto, nugalėjo siekis išsimokslinti, kuris Šliūpą nuvedė į Šveicariją, tačiau pažadams apie mokslo finansavimą neišsipildžius, Šliūpas stovėjo kryžkelėse: jam siūlė prisijungti į revoliucinės-teroristinės organizacijos Narodnaja Volia gretas veikti prieš carą, o jis pats svarstė galimybė vykti į Čilę ūkininkauti.
Tuo pat metu Prūsijos Lietuvoje pasilikęs leidėjas Martynas Jankus sprendė problemą, kaip surasti redaktorių lietuviškam laikraščiui „Aušra“, kurio redaktorius M. Yčas netikėtai pasitraukė iš pareigų. Jankus nesijautė galįs redaguoti laikraštį, ir prisiminė prieš metus Prūsijos Lietuvoje apsilankiusį ir į Šveicariją nukakusį Šliūpą, kurį ir pakvietė atvažiuoti į Bitėnus. Nors dar universitete J. Šliūpą užvaldė mintis organizuoti lietuvių spaudos leidimą, ir Šliūpas buvo laimingas, kai staiga jam atsivėrė proga tiesiogiai dirbti tautos laisvinimo labui redaguojant ir spausdinant „Aušrą“, tačiau neturėdamas pinigų ir baimindamasis dėl savo asmeninio saugumo, Šliūpas delsė. Tačiau Jankui pasižadėjus suteikti jam naują Jules Richter tapatybę, priimti į savo namus darbininku ir duoti pilną išlaikymą, Šliūpas pagaliau sutiko. Vykdamas atgal pro Prahą Šliūpas gavo Basanavičiaus palaiminimą būti redaktoriumi, su sąlyga, kad Šliūpas atsiųs visus spaudai ruošiamus rankraščius jam peržiūrėti, tačiau Šliūpas nepaisė tos sąlygos, pasitikėdamas savo kaip redaktoriaus įgūdžiais ir siekdamas greitesnės laikraščio leidybos. Gavęs iš Basanavičiaus kelis talerius kelionei, kurių užteko tik iki Torūnės, Šliūpas atvyko į Jankaus ūkį ir ėmė redaguoti „Aušrą“, už pastogę ir maistą atsilygindamas ūkio darbais. Ir nors dvidešimt dvejų metų Šliūpo gyvenime šis „Aušros“ epizodas buvo epizodinis, būtent jis pervertė Lietuvos istorijos puslapio naują gadynę, ir būtent dėl jo Šliūpas labiausiai žinomas.
Lyginant su kitais Mažosios Lietuvos laikraščiais, Šliūpo straipsniai apie dvarų darbininkų ir kaimiečių sunkią padėtį buvo kažkas nauja, neįprasta. Pamažu jis pradėjo laikraštyje kelti ir kai kurias socialinės nelygybės problemas. „Aušros“ ketvirtajame numeryje Šliūpas rašė, kad negana mylėti Lietuvą, lietuvių tautą ir gėrėtis jos praeitimi. Reikia ieškoti jos smukimo priežasčių, stiprinti krašto ekonomiką ir kultūrą, turtinė nelygybė buvo nepageidaujama. „Aušros“ pozityvistinė ir socialistinė kryptis atstūmė Lietuvos konservatyviąją visuomenę, o ypač dvasininkiją. Tačiau priešiška jai buvo ir pati redaktoriaus asmenybė – dar studentaudamas Šliūpas nesusilaikydavo nepasisakęs viena kita proga kritiškai apie tikėjimą ir kunigus. Tai nepatiko nei vokiečiams, nei lenkams, nei rusams, nei Lietuvos konservatoriams. Aušros laisvamaniška kryptis, Šliūpo vis labiau kreipiama į socialistinę ir net į ateistinę pusę, tegalėjo tik atstumti kunigų įtakoje esančią Lietuvos visuomenę. Aušros leidėjai ir jos bendradarbiai, ypač Šliūpas, kenkė Aušros pasisekimui, neįvertinę ir nepaisę liaudies bažnytinės ideologijos, kurią kunigai skiepijo per amžius – ši tendencija lydėjo ne tik „Aušrą“, bet ir visą vėlesnį J. Šliūpo gyvenimą.
Prūsijos Lietuvos vietos pareigūnai ir dvasininkai greitai įžvelgė naujame lietuviškame laikraštyje priešvalstybinę linkmę. Jie susidomėjo paslaptingo redaktoriaus, dirbančiu paprastu darbininku Bitėnuose, asmenybe, ir greit išsiaiškino, kad Jules Richter yra iš tikrųjų iš Rusijos pirma į Šveicariją pabėgęs Šliūpas. Tik prieš metus tapęs nepageidaujamu Rusijoje, Šliūpas 1884 m. pavasarį tapo nepageidaujamas ir Prūsijoje. Šliūpo padėtis Mažojoje Lietuvoje pasidarė nesaugi, ir jo akys nukrypo į Ameriką. Prūsijos valdžiai ėmus persekioti, Šliūpas per Lietuvą nuvyko į Jelgavą, susižiedavo su būsima žmona Liudvika Malinauskaite, pasiskolino pinigų kelionei ir per Prūsiją išvyko į Hamburgą, o iš ten – į Ameriką. Nors dauguma ten atvykusių lietuvių imdavosi sunkiausių ir mažiausiai apmokamų darbų anglių šachtose ir skerdyklose, o Šliūpas ir pats pabandė kelis mėnesius padirbti ūkyje ir net svarstė galimybę stoti į JAV kariuomenę, jam buvo per daug sudėtinga tapti dar vienu niekuo didelėje valstybėje. Pasijautęs „lietuvybės apaštalu“ Šliūpas atidavė Niujorko leidėjui Mykolui Tvarauskui paskutiniuosius dolerius ir pradėjo kartu su juo leisti laikraštį „Unija“, o kitus trisdešimt metų Šliūpas savo darbais, įkurtomis organizacijomis, leidžiamais laikraščiais ir knygomis, kelionėmis ir prakalbomis lietuvių kolonijose darė didžiulę įtaką lietuvių religiniam, kultūriniam, visuomeniniam gyvenimui.
Maži išeivių pasauliai didelėse U.S.A.
„Nuo pačių pradžių mano triūsui Amerikoje buvo užbrėžtos aiškios linijos: pirmoje vietoje lietuvybė su idealu laisvos Lietuvos-Latvijos, troškimas atsiskirti nuo lenkų įtakos, kuri tuomet reiškėsi ypačiai per lenkų bažnyčią, noras šviesti ir auklėti tautą mokslo, laisvės ir pažangos šviesoje, nusikratant tarp kitko ir nuo pragaištingos įtakos religiškųjų dogmų.“ – rašė Šliūpas. Lietuvių išeivijoje Šliūpas tapo vienu iš pasipriešinimo katalikiškai polonizacijai vadovų, ir kovojo prieš unijines tendencijas, siekusias paneigti lietuvių kalbą ir kultūrą. Šliūpas pabrėžė lietuvių tautos savitumą, teisę į politinį apsisprendimą ir davė atkirtį lenkiškai įtakai savo Niujorke išleistoje knygoje „Lietuviai ir lenkai“, kurioje vienas pirmųjų suformulavo išvadą, kad „Lietuva nori būti politiškai nepriklausoma“. Labiausiai jam rūpėjo supažindinti savo brolius lietuvius su tautos istorija, suteikti jiems mokslo žinių, išblaškyti įvairius prietarus, prieštaraujančius mokslui. Tačiau tam pirmiausia reikėjo užtikrinti lietuvybės gyvavimą, o lietuviai, atvykę į JAV, burdavosi ne į savo organizacijas, o šliedavosi prie lenkų, kadangi jų buvo daugiau. Šliūpas apsižiūrėjo, kad norint užtikrinti lietuvybės idėjų gyvavimą ir plėtrą, reikia lietuvius atskirti nuo lenkų parapijose, kuriose šeimininkavo kunigai lenkai, propagavę unijos tradicijas ir išskirtinai lenkų kalbą.
Imigrantų prašomas, Šliūpas pakvietė į lietuvių koloniją lietuvį kunigą A. Burbą. „Liekti dar apibūdinti, kaip lietuviai steigė savo lietuvišką parapiją Niujorke ir bent bažnyčios reikaluose atsiskyrė nuo lenkų; čion juk be manęs nebuvo apsieita. Nors aš nebuvau bažnytininkas savo įsitikinimais, bet, matydamas, kad kitaip lietuvių neatitrauksiu nuo lenkų, dėjau pastangas parūpinti lietuvišką kunigą per įsteigimą lietuviškos parapijos. Tai jau galutinai prieš mane sukiršino lenkus ir sulenkėjusius lietuvius. Už tai ėmė mane viešai, ypačiai laikraščiuose, pravardžiuoti carų šnipu ir kitokiais epitetais, o vėliau net rengtasi Niujorke mane užpulti ir pakarti – ne juokais, bet iš tikrųjų. Gal neišdrįsta buvo tik todėl, kad buvau stiprus, stambaus ūgio ir bijotasi užkabinti „lietuviškasis levas“. Tegul šiandien kas pasidrąsina sakyti, būk tai lietuvninkai nesusiprantą, kuomi jie esą, nėgi junta neteisybių, kokias jiems daro prašaliečiai. Taigi vienu frontu laimėjau kovą: lietuviai susiprato lietuviais beesą, atsiskyrė nuo lenkų, susirūpino savais reikalais, bet iš užpakalio krito smūgis man asmeniškai.“
Vis dėlto Šliūpas su religija turėjo tik siek saitų, kiek to reikalavo lietuvybės tikslai. Religiją jis laikė neapsišvietimo sindromu, ir ragino žmones šviestis. „Neturtingiausi angliakasiai buvo geriausi mano draugai,“ – kalbėjo Šliūpas. Apskritai, didžiausia lietuvių tautos vargo priežastimi Šliūpas laikė žmonių tamsumą, ir būtent apsišvietimas turėjo atnešti išsivadavimą – švietimas jam atrodė vaistas nuo religinės ligos, pakelsiantis gyvenimo lygį. „Tikėjimas nubogino lietuvių tautą į tamsybę ir į prapultį, tegul dabar mokslas gelbsti atgauti ir apšviesti neakintus gentainius. Jei mokslas bus lietuvių širdyse, neprivalo lietuviai baimintis nei dievo, nei velnio, o turės gerą likimą ir laimikį kovoje už būvį. Dabar gyvenančių žmonių, o ypač mūsų lietuvių ginklas yra tiktai moksle, apšvietime. Be to ginklo mes nieko neatsieksime, visados būsime tamsybėje, visuomet būsime atsilikę nuo kitų iš daugelio atžvilgių. Suminti ir paniekinti esame ant svieto nuo kitų giminių! O per darbus dėl apšvietimo galime įgyti ne tik pagarbą dėl lietuvystės, bet ir Lietuvą atkelti iš per ilgo ir nualsaus miego. Apšvietimas – gi yra ir geriausias ginklas dėl išvadavimo Lietuvos iš kitų terionių. Taigi, kelkimė iš miego! Apsišarvokime ginklais mokslo visi!“ – rašė Šliūpas. Jis tautiečių apšvietą stengėsi įgyvendinti leisdamas laikraščius, knygas, važinėdamas su prakalbomis, net steigdamas mokyklas. Ši jo kova truko beveik du dešimtmečius.
Šliūpas priėjo išvadą, kad visuomenės pažanga vystysis mokslui kovojant su religija, plėtojantis žmonijos protinei minčiai, dėl to labai aštriai puolė klerikalus ir klerikalizmą. Šliūpas tvirtino, kad kol lietuviai yra užguiti ir tamsūs, tol klusniai jie kenčia apgaulę, patyčias, nekeršija už jiems daromas skriaudas, tuo tarpu apšviesti žmonės atsibus, subręs ir sumokės už visas nuoskaudas. Šliūpas ir to metu ateistai bei laisvamaniai dažnai nekreipė dėmesio į tikinčiųjų jausmus, ir su šūkiais „Dvasininkai negali būti mokytojais ir perspėtojais lietuvių!” įžeisdavo ne tik dvas