Jonas Žemaitis-Vytautas: „Kova, kurią aš vykdžiau devynerius metus, turės savo rezultatus...“

Gimtinė - Palanga

Trauka pajūriui

Kaip rašo N.Gaškaitė knygoje „Žuvusiųjų prezidentas“, „...Pajūris nuo vaikystės traukė J.Žemaitį. Gal dėl to, kad Palangoje buvo gimęs, Kretingoje gyveno tėvas, vasaros atostogas praleisdavo Palangoje. Vėliau Jūros vardu jis pavadino savo sukurtą partizanų sritį, o savo korespondencijai ne kartą parinko su jūra susijusius slaptažodžius: „Baltija“, „Vakarų vėjas“ ir panašiai.“

1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, J.Žemaitis liko tarnauti 617-ojo artilerijos pulko mokyklos viršininku. Tais pačiais metais vedė Knygų rūmuose dirbusią Eleną Valionytę. Su naujos valdžios atėjimu prasidėjo ir iki tol Lietuvoje neregėtos ir negirdėtos akcijos – suėmimai, trėmimai. Represijų banga neaplenkė ir jaunojo karininko: 1941 metais į Komiją buvo ištremta J.Žemaičio sesers Juškienės šeima.

Liko Lietuvoje

1941 metais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, artilerijos pulkas, kuriame tarnavo J.Žemaitis, kaip ir kiti Lietuvos kariniai daliniai, gavo įsakymą trauktis į SSRS. Tačiau ties Valkininkais J.Žemaitis su grupe karininkų atsiskyrė nuo dalinio ir liko Lietuvoje. Vokiečiai J.Žemaičiui pasiūlė stoti į savisaugos batalioną ir vykti į Baltarusiją kovoti prieš raudonuosius partizanus, tačiau jis šio pasiūlymo atsisakė, išėjo į atsargą ir įsidarbino Kaune Energetikos valdybos durpių gavybos techniku. Gruodį Žemaičiai susilaukė sūnaus Laimučio.

Patriotizmas ir aukšta moralė

Analizuojant J.Žemaičio politines nuostatas, bibliografai akcentuoja jo erudiciją, aukštą moralę ir patriotiškumą. Šiuos bruožus gerai iliustruoja nutikimas, įvykęs dar prieš karą Klaipėdoje, kur J.Žemaitis tarnavo. Gatvėje, prasilenkdami su J.Žemaičiu, du vokiečių karininkai leptelėjo kariškio garbę įžeidžiančius žodžius. J.Žemaitis, kuris gerai mokėjo vokiškai, ne tik suprato pasakyto teksto turinį, bet ir žaibiškai sureagavo – skėlė vokiečių karininkui antausį. Atsakydamas į tai, vokietis šovė į J.Žemaitį, bet, laimė, nepataikė, viskas tuo ir baigėsi.

Aktyvus pasipriešinimo dalyvis

Nacių okupacijos metu J.Žemaitis aktyviai dalyvavo pasipriešinime okupantams: organizavo slaptus šaulių būrius, platino pogrindinę spaudą. Generolui Povilui Plechavičiui pradėjus organizuoti vietinę rinktinę, J.Žemaitis atvyko pas jį su 150 savanorių ir buvo paskirtas bataliono vadu Seredžiuje. 1944 metais vokiečiams likvidavus vietinę rinktinę, pasitraukė į pogrindį ir kurį laiką slapstėsi.

Puikus strategas

1945 metais J.Žemaitis išėjo į mišką, į kapitono J.Čeponio-Budrio vadovaujamą „Žebenkšties“ rinktinę ir buvo paskirtas rinktinės štabo viršininku. Partizanaudamas J.Žemaitis dalyvavo Virtukų, Pyragių miškuose vykusiose kautynėse, kuriose pasirodė kaip puikus strategas. 1946 metais netikėtai mirė J.Žemaičio žmona Elena. Nuo to laiko jo sūnų Laimutį augino ir prižiūrėjo legaliai gyvenusios partizanų ryšininkės.

Suteiktas partizanų generolo laipsnis

Nuo 1945 metų iki arešto 1953 metais J.Žemaitis praėjo visas partizanų struktūrų vadovavimo pakopas – nuo būrio vado iki viso ginkluoto pasipriešinimo, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio vadovo. Pogrindyje J.Žemaitis rengė pats bei padėjo kitiems rengti sąjūdžio karinius ir politinius dokumentus, kūrė naujas, efektyvesnes partizanų veiklos struktūras, siekė įgyvendinti teisingesnius kovos metodus. 1947 metų gegužę išrinktas Kęstučio apygardos vadu, 1948 metų vasarį įkūrė Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sritį, tapo jos vadu. Po metų visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime J.Žemaitis išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, taip pat laikinai ėjo Gynybos pajėgų vado pareigas, jam suteiktas Laisvės kovotojo partizanų generolo laipsnis. 1949 m. vasario 16 d., kaip LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas, kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Deklaraciją. 1999 metų sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo įstatymu ši Deklaracija paskelbta Lietuvos Respublikos teisės aktu.

Sunkus partizano darbas ir kova, kovos draugų mirtys, nuolatinė nervinė įtampa, nežinia dėl ateities padarė savo: 1951 metų gruodį J.Žemaitį ištiko mikroinsultas ir jis buvo iš dalies paralyžuotas. Tačiau nepasidavė negaliai – dirbo toliau beveik dvejus metus.

Suėmė ir tardė

1953 metų gegužės 30 d. Šimkaičių girios bunkeryje J.Žemaitis kartu su jį slaugiusiomis M.Žiliūte-Eglute ir E.Palubeckaite-Liudas pateko į „enkavedistų“ rankas. J.Žemaitis buvo išduotas vieno artimiausio savo bendražygio, Mindaugo būrio vado J.Palubecko-Simo, jį slaugiusios E.Palubeckaitės brolio...

Suimtas J.Žemaitis buvo tardomas daugiau nei metus. Čekistai tikėjosi jį užverbuoti ir panaudoti savo tikslams, ypač tuo metu labai populiariems žvalgybų „žaidimams“ su išeivijos lietuviais, užsienio žvalgybomis. Tardyti J.Žemaitis iš Vilniaus buvo skraidinamas lėktuvu ir į Maskvą.

Sušaudytas Butyrkose

Teismo sprendimu medicinos seselė M.Žiliūtė „gavo“ 25 metus lagerio, E.Palubeckaitė – „vaikišką“ 10 metų bausmę. J.Žemaitis ir J.Palubeckas buvo nuteisti mirties bausme. Gruodžio 2-ąją buvo sušaudytas J.Palubeckas. Savaite anksčiau, 1954 metų lapkričio 26 d., Maskvos Butyrkų kalėjime buvo sušaudytas J.Žemaitis-Vytautas.

Taip prieš 50 metų baigėsi vienas tragiškiausių Lietuvos istorijos etapų, kuriame ne paskutinį vaidmenį atliko ir palangiškis, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas.

Straipsnio autorius dėkoja visiems palangiškiams ir valdžios atstovams už paramą bei supratimą, siekiant įamžinti iškilaus palangiškio, žuvusiųjų prezidento J.Žemaičio atminimą.