Palangos vasaros skaitykla – tas banguoto stogo, perregimo stiklo ir medinio karkaso modernistinis paviljonas – stovi sklype, kuriame nuo 1922 metų iki sovietų okupacijos buvo rašytojo, diplomato Jurgio Savickio, jo žmonos Idos Trakiner-Savickienės ir jų sūnų Algirdo ir Augustino vila. Nuo rugpjūčio 18-osios apie tai nuolat primins atminimo lenta, rašytojo anūko tapytojo Raimondo Savicko iniciatyva Vytauto gatvėje atidengta pristatant prof. dr. Marijos Drėmaitės sudarytą leidinį „Vasaros skaitykla Palangoje“.
Nenuorama
Jurgis Savickis (1890–1952) laikomas lietuvių prozos modernintoju. Nuo 1919 metų buvo Lietuvos Respublikos atstovas Danijoje, Suomijoje, įgaliotasis ministras Švedijoje, Latvijoje, Tautų Sąjungoje. Vadovavo Valstybės teatrui Kaune.
Buvo nenuorama: mėgo gyvenimą didmiesčiuose, labai pasiilgdavo kaimo, tėviškės žmonių, grįžęs tuoj užsimanydavo į svečias šalis. Lengvai persiėmė vakarietišku gyvenimo būdu, laisvai kalbėjo keliomis užsienio kalbomis, buvo vedęs žydę, vėliau danę, gyvenimo saulėlydžio sulaukė su olande. Gimė Pagausantyje netoli Ariogalos, mirė ir palaidotas Pietų Prancūzijoje, Rokbriun Kap Martene.
Tikslių žinių, kokiomis aplinkybėmis Jurgis ir Ida Savickiai įsigijo namą ir 55 arų sklypą Palangoje, pasak R. Savicko, neišliko. Tačiau tikėtina, kad kaimiška gryčia su ąžuolų sodu diplomatas ėmė domėtis važinėdamas į tarnybos vietą Danijoje arba grįždamas atgalios.
„Kadangi rezidavo Skandinavijoje, Palanga ir Klaipėda jam visada buvo pakeliui. Į Skandinavų kraštus tais laikais, ko gero, daugiausia buvo keliaujama jūra“, – svarsto R. Savickas. Lietuva dar neturėjo strateginio priėjimo prie Baltijos, tad plaukta arba iš Klaipėdos (Mėmelio) arba Liepojos. Palangos tiltas-prieplauka dėl pernelyg seklios jūros didesniems laivams švartuotis netiko.
Apybraižoje „Kelionė per Lietuvą“ (1919) J. Savickis rašo, kad 1919 metų balandį iš Kopenhagos laivu grįžo per Liepoją. Jo bendrakeleivis buvo ne kas kitas, o Lietuvos Tarybos pirmininkas Antanas Smetona, beje, tą mėnesį patvirtintas Lietuvos prezidentu.
Palanga ir Šventoji tada priklausė Latvijai, Klaipėda buvo Rytų Prūsijos uostamiestis. Kai 1922-aisiais Savickiai įsigijo vasarnamį, Palanga pagal sutartį jau buvo atiduota Lietuvai.
Daiktų dažytojas
Ar dažnai J. Savickis apsistodavo savo viloje, atsakyti taip pat nelengva. Tačiau tikras dalykas, kad apsilankymai pajūryje, kelionės po tą kraštą paliko ryškų pėdsaką kūryboje. Tarkime, apybraižoje „Atostogos“ (1928). Ją pradeda sau būdinga ironija, slėpdamasis už kito vaidmens, nors knygą rašė kaip oficialus Lietuvos atstovas Skandinavų kraštams:
„Esu raštvedys. Dirbu vienoje didelėje chemiškoje daiktų dažykloje. Esu dar jaunas. Gyvenu užsienyje, kur kitkart patekau, matyti, per apsirikimą. Prie raštinės priaugau, matyti, ilgesnį laiką, bet turiu vilties atsipalaiduoti nuo savo fabriko ir grįžti tėvynėn arba imtis įdomesnio darbo negu dabar.“
Ir tikrai „atsipalaiduoja, grįžta, imasi“. Štai kaip žaviai perteikiamas tas pirmasis kurortinės Palangos įspūdis: „Grįžau į Palangą. Šventadienis. Didelis judėjimas gatvėse. Girti „prūsai“, atvažiavę iš Klaipėdos krašto „rusų“ pažiūrėti ir tinkamu atveju pasigerti, kreivezoja po gatves blogai pavaldomais, lyg girtais automobiliais, nebijodami žmonių išžudyti.“
Pastabi rašytojo akis mato (o šmaikšti plunksna aprašo) kurorto bruzdesį, automobilių, dviračių knibždėlyną. Plačiu mostu išskleidęs vietos personažų – dabitų, ponių ir kokečių, kunigų ir rabinų, turistų ir seminaristų – galeriją, rašytojas įsižiūri į pavienius sutiktuosius: dviratį minantį vaikėzą, jaunuolį „atimtomis kojomis“, Kurhauze sisiuko prispaustus vaikus, rabiną, lydimą dviejų žydžių, „virtuliuojančių“ lyg antys. Apskritai J. Savickio Palanga – tai štetlas, niekas po žydų bendruomenės sunaikinimo jos tokios daugiau nėra matęs.
„Dienos slenka. Sodžiuje ilgai bebūdamas visiškai nustoji skaityti dienas. Laiką suvokti tegali kokiam medukui daugiau sužėlus ar iš užžėlusios barzdos šerių ilgumo. Ištisomis dienomis dirbu sode. Telieka trumpos valandėlės pavalgyti ir prakaitą nuo savo kaktos nubraukti. Jei būčiau baronas, pasak tos senos pasakos, ir nebūčiau priverstas dirbti tame savo Dažymo fabrike, iš čia nevažiuočiau. Likčiau savo puikiame sode ir darže ir terašyčiau geriems žmonėms pasakas“, – taip Palangoje slenkančias dienas išaukština rašytojas (Jurgis Savickis, Raštai III, parengė Janina Žėkaitė, 1995).
Nežinoma ir kita kas – nuo kada diplomatas Palangos vasarnamyje nustojo lankytis. Jurgis ir Ida tolo vienas nuo kito, skyrėsi. Pajūrio turtas buvo užrašytas žmonai. Name iki didelių permainų meto, 1940-ųjų, labai mėgo lankytis sūnus Augustinas (pirmagimis Algirdas tik 1938 metais grįžo iš Vakarų Europos). Net rašęs tėvui laišką prašydamas, kad šis leistų ir vėsųjį metą Palangoje pasilikti.
„Vaikai, klausykite Saliutės“
Ida Trakiner, gimusi Peterburgo žydų pirklio šeimoje, studijavo komercijos mokykloje, paskui baigė stomatologiją. Karo buvo nublokšta į Daniją. Ten ir sutiko Jurgį, 1915 metais Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti deleguotą į Kopenhagą, ten jis rūpinosi karo pabėgėliais lietuviais.
„Tėvas vienoje ligoninėje aplankė susirgusį draugą ir čia pamatė gailestingąją sesutę gražuolę, liekną, juodaplaukę, įspūdingų akių. Tėvas iškart įsimylėjo ir netrukus vedė“, – taip apie tėvų pažintį yra pasakojęs šviesaus atminimo tapytojas A. Savickas (cituojama iš knygos „Apie Jurgį Savickį: atsiminimai, dokumentai, kritika“, sudarytoja Janina Žėkaitė, LLTI, 2000).
Vasarnamį Palangoje 1922 metais Savickiai įsigijo iš Baronaitės. Šeimoje augo du sūnūs, gimę Kopenhagoje: Algirdas tuo metu buvo šešerių, jaunėlis Augustinas, būsimasis lietuvių tapybos klasikas, – trejų metukų.
Vaikams reikėjo priežiūros, todėl tėvas paprašė Palangos viršaičio Felikso Paulausko, kad šis surastų jiems lietuvę auklę. Ja tapo palangiškė Salomėja Andrulytė (Aleksienė), jauna mergina, vėliau – žemės ūkio ministro Jono Prano Aleksos žmona, istorikė. Salomėja buvo našlaitė, ką tik palaidojusi mamą, brolio, sesers ir tėvo netekusi dar vaikystėje.
Prieš tai palangiškė tarnavo pas grafą Feliksą Tiškevičių, o Savickiams dirbo nuo 1922 iki 1925 metų, santuokos su Aleksa. Iš pradžių gyventa Kopenhagoje, ten Savickiukai pradėjo mokytis.
Kaip 1990 metais pasakojo pati S. Aleksienė, berniukai buvo gabūs. Algirdas pradėjo piešti, jam gerai sekėsi, ir tėvui tai rūpėjo. Taip pat jis norėjo, kad abu berniukai mokėtų lietuviškai, sakydavo: „Žiūrėkit, vaikai, kad klausytumėt Saliutės, kitos tokios nerasit, mokykitės lietuviškai.“
Pasak S. Aleksienės, J. Savickis draugavo su suomių tautosakininku, lietuviškų dainų tyrinėtoju profesoriumi Augustu Robertu Niemiu. Šis yra lankęsis pas Savickius Palangoje.
Paskui auklė lydėjo šeimą su vaikais į kitą tėvo tarnybos vietą – Helsinkį. Apskritai S. Aleksienės prisiminimai savaip įdomūs, atskleidžiantys tėvų santykius šeimoje, diplomatinio pasaulio užkulisius ir švaistūnišką Jurgio būdą.
„Tai juk lyties organo apipjaustymas“
Vaizdelį iš atsilankymo Savickių vasarnamyje Palangoje savo prisiminimuose yra palikusi ir išeivijos rašytoja, visuomenininkė Janina Narūnė (Markevičiūtė-Narutavičienė-Pakštienė, 1895–1983). Ji gimė Panevėžyje, baigė mergaičių progimnaziją, Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo gailestingąja seserimi karo ligoninėje Petrograde. Vėliau gyveno išeivijoje, aktyviai puoselėjo lietuvybę, kūrė literatūrą vaikams.
Pirmiausia jai įstrigo rašytojo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto žodžiai apie Idą, pasakyti kažkur svečiuose, pažįstamų ratelyje: „Ot, graži Savickienė! Panie tego...“
I. Narūnei ramybės nedavė J. Savickio santuoka. Kai su vyru inžinieriumi Petru Narutavičiumi ir Vaižgantu buvo vakarojama pas Savickius, visus nepaprastai nustebino Ida, ant stalo uždegusi šabo žvakeles. Mat buvo penktadienio vakaras. „Visiems pasidarė nei šis, nei tas... Tyla užgulė saloną“, – rašo I. Narūnė, gerai atskleisdama, su kokiu požiūriu ano meto Lietuvoje tekdavo susidurti mišrioms šeimoms.
Vakarienės epizodas suteikė I. Narūnei progą pasidžiaugti tautiškai susipratusia savo santuoka – a la lietuviais esame mezgime.
„Grįždami namo mudu su Petru gailavome Jurgio, kad jam tenka patirti tokių netikėtų nesmagumų savo šeimoje.
– Koks vis dėlto mezaliansas tos mišrios šeimos! – ne be užuojautos tarė Petras. Pasijutau laiminga, kad mudu abu lietuviai esame.“
Kaip įprasta tokiais atvejais, neapsieita ir be legendų: „Vėliau teko patirti, kad Kaune, Jurgiui išvykus, jo žmona pakrikštijo žydišku ritualu jau paaugusius abu sūnus. Toks nelauktas, visai netikėtas ir klastingas žmonos elgesys labai suerzino sugrįžusį Savickį. Tai ir buvo šeimos lūžio priežastis... Jurgis su žmona persiskyrė“, – rašo išeivių bendruomenės veikėja (visos citatos iš knygos „Apie Jurgį Savickį: atsiminimai, dokumentai, kritika“).
Regis, matė tai, ką norėjo matyti. Nes apie pastarąjį epizodą tapytojas A. Savickas savo knygoje „Žalia tyla“ atsiliepė taip: „Visa tai – nesąmonė. Niekas mūsų „žydišku ritualu“ nekrikštijo. Jei taip ir būtų padaryta, tai mes, aišku, gerai prisimintume – tai juk lyties organo apipjaustymas. Tokio dalyko nepamirši. Ponia Narūnė, taip poetiškai pradėjusi savo pasakojimą, užbaigė jį prastai ir klaidinamai. Skyrybų priežastys buvo visai kitos.“
Savickį mena ąžuolai
LRT.lt kalbinta leidinio „Vasaros skaitykla Palangoje“ sudarytoja, Nacionalinės premijos laureatė M. Drėmaitė teigė, kad, domėdamasi paviljono istorija, Palangos kurorto muziejuje atrado etnografinės medžiagos apie 20 amžiaus Palangos senąją architektūrą, gyventojus.
„Dažnai gana banaliai įsivaizduojame tarpukario Palangą kaip Lietuvos kurortą: Smetona, poniučių vakarėliai... Vis dėlto ji pulsavo kultūriniu, meniniu gyvenimu“, – teigia architektūros istorikė.
„Kurortavimo“ tradicija buvo paveldėta iš 19 amžiaus, kai žmonės čia atvažiuodavo ilsėtis visam sezonui, mažiausiai – mėnesiui. Vytauto gatvę, apskritai – visą vilų kultūrą, formavo grafai Tiškevičiai, siekę kurti modernų kurortą, parengę sąlygas vilų nuomai. „Paskui, matyt, Savickiai tokią vilą ir įsigijo“, – svarsto M. Drėmaitė.
7-ojo dešimtmečio viduryje pradėjus statyti skaityklą, Vytauto gatvės kvartale dar tebestovėjo trys 20 amžiaus pradžioje statyti namai, suprantama, gerokai pakeisti laiko. O vienas, kur dabar yra skaitykla, neišliko. Namas buvo atokiau nuo gatvės, lygiai taip architektas Albinas Čepys atitraukė ir paviljoną.
„Maniau, tai modernistinis sprendimas – kad atsirastų pievelė, galbūt renginiams, nes statinys juk visuomeninės kultūrinės paskirties. Pasirodo, architektas paisė tos pačios tradicijos kaip ir senojo namo statytojai“, – sako M. Drėmaitė.
Pavasarį Raimondas ir Birutė Savickai padovanojo Lietuvos nacionalinei bibliotekai savo šeimos archyvą. Tapo prieinamos kelios J. Savickio vasarnamio nuotraukos. Anot istorikės, tai tradicinės architektūros medinės meistrystės vienaukštis pastatas su atvirais prieangiais.
Įdomiausia istorikei J. Savickio vilos likimas. 1940 metais diplomatas dirbo Ženevoje, Lietuvos atstovybėje prie Tautų Sąjungos. Kai Lietuvą užėmė sovietai ir buvo nacionalizuotas gyventojų turtas, J. Savickiui grįžti į tėvynę buvo nebesaugu.
„Etnografinė medžiaga rodo, kad per karą neprižiūrėtą vilą žmonės išnešiojo ir sukūreno. Duomenys nėra patikimi, surinkti iš pasakojimų. Tačiau aišku, kad namas liko be priežiūros, palaikytas bešeimininkiu turtu“, – teigia architektūros istorikė.
Nieko neliko, tačiau, pasak M. Drėmaitės, liko šimtamečių ąžuolų giraitė. „Įdomu, kad kai 1965 metais Čepys pradėjo projektuoti paviljoną, sakyčiau, gana jautriai pasielgė aplinkos atžvilgiu: vienas iš ąžuolų buvo inkorporuotas į patį pastatą, dėl to net išpjautas stogas. Tad galime sakyti, kad bent jau ąžuolai mena Savickį. Ir smagu, kad paviljonas yra literatūros prieglobstis“, – džiaugiasi M. Drėmaitė.
Tragiški likimai
Savickių vasarnamis buvo sunaikintas, tragedijos neišvengė ir kai kurie šeimos nariai. J. Savickio sūnus Algirdas, gabus kalboms ir dailei, po studijų Vokietijoje ir Šveicarijoje 1938 metais grįžo į Lietuvą. Mokėsi tapybos pas Justiną Vienožinskį Kauno meno mokykloje. Įsimylėjo ir vedė žydę Juliją. Per nacių okupaciją kartu su ja ir įdukra Regina savanoriškai pasitraukė į getą. Prižiūrėjo daržus, buvusius prie geto tvoros, sodino bulves, taip prasimanydamas maisto.
„Vieną dieną netikėtai sužinojome, kad jį nušovė. Kiek prisimenu, o, manau, prisimenu teisingai, aplink vaikščiojo ginkluotas sargybinis su prieškario Lietuvos kariuomenės uniforma. Jiedu išsikalbėjo. Matyt, Algirdas paklausė, kaip tam ne gėda tarnauti naciams. O tas išvadino Algirdą žydberniu ir nušovė“, – tokį epizodą LRT yra papasakojusi šviesaus atminimo germanistė, teatrologė Irena Veisaitė.
A. Savickas prisiminimų knygoje „Žalia tyla“ rašė, kad brolį pašovė geto sargybinis Kučinskas. Dvi valandas baltaraištis niekam neleido prieiti prie sužeistojo. Algirdui buvo peršauti plaučiai, kulka išėjo pro nugarą, todėl būta vilties, kad vyras išgyvens. Tačiau paaiškėjo, kad kliudytas ir nugarkaulis. Algirdas buvo suparalyžiuotas, nevaldė kojų. Išgyvenęs dar dvidešimt valandų mirė.
I. Savickienei kažkuriuo metu pavyko pabėgti iš Kauno geto, ją slapstė Savickių pažįstami. Kai nebepakėlė vienatvės, sūnaus Algirdo žūties ir nežinios dėl jaunėlio Augustino, savo globėjo Juozo Savicko paprašė pavėžėti ją iki Seredžiaus – iš ten trauksianti į Kauną pas pažįstamus žmones.
Vežama vežimu vis mėginusi rašyti laišką Augustinui. Tada abu su Juozu atsisveikinę, apsikabinę. Ant Seredžiaus kalno stovinčios moters, apsigobusios skara, vaizdas išliko Juozo prisiminimuose. Motina Ida ryžosi atimti sau gyvybę, vokiečių kariuomenei jau traukiantis iš Lietuvos teritorijos.
„Už Seredžiaus paprašė sustoti, eisianti viena. Nuėjo į kalniuką. Prieš – jaunas pušynas. Po savaitės atvažiavo nuomininkės brolis ir papasakojo apie pasikorusią prie Seredžiaus žydę, kuri buvo apsivilkusi dviem suknelėm – žalia ir raudona. Radę megztuką su rašteliu: „Kas mane palaidos, tam ir teks.“ Pasijuokė, kad ten buvę tik stikliukai, karoliukai, todėl išmetę. Nežymiai išklausiau, kad neišsiduočiau. Visi požymiai atitiko brolienę Idą. Ir ten buvo ne karoliukai, o jos brangenybės“, – tokį pasakojimą apie 1970 metus yra palikęs J. Savickio brolis Antanas Savickis (citata iš knygos „Apie Jurgį Savickį: atsiminimai, dokumentai, kritika“).
Vila „Ariogala“
A. Savickas, pasikeitęs pavardę, suplėšęs diplomatinį pasą, 1941-aisiais ryžosi trauktis į Rusijos gilumą. Porą metų dirbo Mačiščės akmenų skaldyklose prie Novosibirsko. Iš esmės karo pabėgėliai iš „buržuazinės“ šalies Rusijoje buvo sutinkami labai nepalankiai, kaip pigi darbo jėga, katorgininkai. Net kelis kartus A. Savickas mėgino sau atimti gyvybę.
Po karo grįžęs į tėvynę pyko ant giminių, kad neišsaugojo jo motinos. Nebuvo išsaugota ir Savickių sodyba Pagausantyje, neliko ir vasarnamio Palangoje.
J. Savickis su antrąja žmona dane Inge Geisler dar prieš karą Mentono apylinkėse Žydrojoje pakrantėje buvo įsigiję žemės sklypą. Netekęs diplomatinio darbo, J. Savickis sklype pradėjo statyti namuką, pavadinio jį „Villa Ariogala“. Iš esmės darbuodamasi darže ir derlių veždama parduoti į Monte Karlą, pora sugebėjo išgyventi karą.
Viloje nuolat lankėsi ne tik artimiausi kaimynai – diplomato Antano Liutkaus šeima, bet ir visas lietuvių diplomatijos žiedas: Grase gyvenęs Petras Klimas, Edvardas Turauskas, Petras Karvelis, kartą ar kelis viešėjo Stasys Lozoraitis. Baigęs studijas ir įsidarbinęs Grenoblio bibliotekoje per šventes ir vasarą „Ariogaloje“ su šeimininkais laiką leido poetas Jonas Aistis.
Inge talkino vyrui ūkyje, net mokėsi lietuvių kalbos. Jiedu buvo įsisūniję tėvo netekusį berniuką iš vargingos Montono italų šeimos Serge. Vis dėlto 1948 metais, su savimi pasiėmusi ir įsūnį, I. Geisler išvažiavo pas gimines į Daniją. Pora skyrėsi ir vėl taikėsi. Ingę erzino Jurgio nepraktiškumas ir milžiniškos skolos, dėl kurių „Ariogala“ galiausiai buvo užstatyta.
Paskutinius metus iki mirties J. Savickis gyveno su olande Mary Albine Koh (Maria Kock). Ranka rašytu testamentu jai atidavė visą savo turtą ir autoriaus teises. Manoma, kad olandė galėjo sunaikinti jo raštus, rankraščius, laiškus, regis, nebe J. Savickio sutikimo.
Rašytojui mirus, sovietai per teismus įgijo teisę parduoti vilą, motyvuodami, kad ji priklausė SSRS piliečiui. Dalis išlikusio archyvo, meno darbų kolekcija ir pinigai, gauti pardavus vilą, atiteko sūnui Augustinui. Sovietų išskirta pinigų suma buvo niekingai maža. Už ją sūnus nusipirko žieminį paltą, kuris jį šildė beveik 15 metų.
Po mirties 1952-ųjų gruodį J. Savickis buvo palaidotas Rokbriun Kap Marteno kapinėse. Greta ilsisi architekto Le Corbusier palaikai, o apačioje Viduržemio jūroje 1980 metais buvo išbarstyti kraštiečio rašytojo ir diplomato Romaino Gary pelenai.
Mindaugas Klusas, LRT.lt
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.