Kad būtum tvirtas (-a)...

Šventajame Rašte kalbant apie žmogų ir jo gyvenimą randame palyginimą, kad žmogus gali būti kaip tvirtas, giliai šaknis įleidęs medis arba kaip siūbuojanti nendrė. Tvirtas Biblinis žmogus, kaip tas medis – jis turi aiškų tikslą ir nepajudinamas šaknis – Dieviškąjį ir nesikeičiantį autoritetą, kuris nulemia jo požiūrį į pasaulį, į žmones, į patį save. Tokio žmogaus vertybės ir elgsena įvairiausiose gyvenimo situacijose – aiški ir pastovi, nulemta konkrečių moralinių normų ir principų. Žinoma, kad kaip ir viską, kas aplinkui, tokį žmogų negailestingai drasko tiek gyvenimo audros, negandos ir abejonės. Gal apdrasko... gal sužeidžia, bet jis išlieka ramus ir orus. Net gyvenimo saulėlydžio akimirką, net atėjus laiko pilnatvei, jis supranta, kad neišeina į niekur, į nebūtį, kad gyvenimas nebuvo veltui ir tuščias. Prie tokio žmogaus visad gera šalia. Audrų ir negandų akimirką jo ramybė ir tvirtumas priglaudžia, paguodžia ir apsaugo... Ir priešingai, Biblijoje pristatomas žmogus-siūbuojanti nendrė... Toks gyvenimas – tai gyvenimas „šiandiena“ blogąja, jei norit – nieko neduodančia tik apiplėšiančia, prasme. Tai gyvenimas kada užtenka paties savęs, kai visa gyvenimo prasmė ir siekiamybė tai kas šią akimirką madinga, kas matoma, ko norisi, ką daro visi kiti. Tas gyvenimas prasidedantis ir užsibaigiantis pačiu savimi, ir nuolatiniu, besiblaškančiu sekimu vis kitu autoritetu, vis kita nuomone, vis kita mada nuskurdina iki begalinio apatiškumo, tuštumo ir nevilties jausmo. Sunku jaustis saugiu prie tokio žmogaus. Netaps jis užuovėja nei sau, nei kitam. Pasvirs ten, kur patogiau, kur link pučia vėjas, palikdamas save ir kitus, prie jo bandančius glaustis. Štai kodėl dažnai net menkiausia neganda ir gyvenimo išbandymas su šaknimis išrauna visą gyvenimo džiaugsmą, ramybę ir net prasmę.
Gyvenimo kelyje visiems mums tenka pabūti viskuo... būnam tvirti, būna, kad ir pasiduodam. Svarbiausia, manau, nepasiduoti, nesusitaikyti, nenumalšinti to nenumalšinamo troškimo turėti aiškias gyvenimo vertybes, autoritetą, gyvenimo krypti, remtis į kažką, kas nulemtų mano elgseną, kas padėtų rasti tikrąją kryptį apsisprendimo kryžkelėje. Kas taptų kelrode žvaigžde tamsiausioje dvasios naktyje. Šiandien dalinuosi šiomis mintimis, nes mūsų parapijinėje ir miesto bendruomenėje vyko, vyksta ir vyks svarbūs įvykiai.
Birželio mėn. 15 ir 16 dienomis Palangos parapijos vaikai priėmė Pirmąją Šventąją Komuniją. Vaikai nuo rudens lankė parapijinę katechezę, dalyvaudavo sekmadienio Šv. Mišių aukoje. Prieš Pirmosios Komunijos šventę, vaikai pirmą kartą priėmė ir Atgailos Sakramentą, kurio metu buvo paliesti begalinio Dievo gailestingumo, atlaidumo ir meilės, apie kurią mokėsi ir stengėsi pažinti Ją visus metus. Vaikai buvo iškilmingai sutikti bažnyčios šventoriuje, o besiartinančius prie altoriaus juos sveikino visi parapijiečiai ir svečiai, dalyvaujantys Šv. Mišių aukoje. Po Šv. Mišių aukos vaikai padėkojo tėveliams, katechetams ir visiems parapijiečiams už gražų tikėjimo pavyzdį ir bendrą maldą per visus parapijinės katechezės metus. Šią ypatingai svarbią vaikams gyvenimo dieną, tėveliai savo vaikus palaimino melsdami ir prašydami, kad Dievas laimintų ir globotų, o angelai sargai saugotų nuo visokio blogio. Dėkojame tėveliams ir visiems tikintiesiems už nuostabią bendrą maldą ir tą nuoširdų bendradarbiavimą per visus metus, ruošiant vaikus šiai svarbiai šventei.
Birželio mėnuo buvo „karštas“ ir įtemptas taip pat mūsų miesto abiturientams, kurie laikė brandos egzaminus. Ir nors sakoma, kad „egzaminas visada šventė“, tačiau žmogiška ir natūralu, jog buvo jaudulio ir nemigos. Sunku būtų postringauti apie tai, jog svarbiausias Jiems turėtų būti viso gyvenimo pažymys, jog čia laikina ir praeina. Sunku todėl, kad šiandien Jiems ir mums tai svarbu. Abiturientams, nes tai dvylikos metų darbo ir žinių įvertinimas, o mums – nes jie būsimieji mūsų gydytojai, mokytojai, inžinieriai ir visi tie, kurie darys mūsų miestą ir šalį jaukesnę ir svetingesnę. Taigi, tikiuosi, kad liepos 19 dieną visus juos galėsime sveikinti su puikiais tiek egzaminų, tiek stojamųjų rezultatais.
Ir žinoma – poilsiautojai. Palanga jau tapo „Vasaros sostine“ tikrąja to žodžio prasme. Kokia ji svetinga priklauso nuo mūsų visų, vietinių ir svečių. Paliekant nuošalėj konkrečius dalykus, sunkumus ir nesusipratimus, norisi palinkėti tik vieno – kad kiekvienas rastų tai, ko ieško. Ir svarbiausia, kad po vienuolikos mėnesių darbo galėtume pailsėti. Kad negrįžtume labiau išvargę, labiau nusiminę, ir labiau pasimetę. Įtariu, koks varginantis dalykas turi būti pastangos tuščiai praleistą laiką ir nieko nedavusias patirtis pristatyti ir papasakoti kaip kažką linksmo ir nuostabaus.
Todėl, kad visa, kas vyksta gyvenime, su mumis ir aplink mus, nėra likimas ar lemtis. Labai daug kas priklauso nuo mūsų, mūsų apsisprendimo, pasirinkimo ir pastangų. Kartais bandome su viskuo susitvarkyti patys, kartais, pavargę, viską, nesėkmes ir nusivylimus „nurašome likimui“, „taip turėjo būti“ ar net Dievo valiai.