Kaip gyveni, palangiški?

Ligas ir sunkumus praskaidrina dalyvavimas renginiuose ir visuomeninėje veikloje

Jonas Brazdžionis:
– Labai sunku ką nors pasakyti, nes neretai jaučiu, kad pensininkų mintys niekam neįdomios, o visuomenė labiau bendrauja su jaunimu. Jaučiamės lyg ir šiek tiek užmiršti. Bet geriau pagalvojus, ką gero gali pasakyti pensininkas? Tik bėdoti apie savo nesibaigiančias ligas. Bet noriu pasidalinti mintimis apie šventinį savaitgalį Palangoje. Buvo švenčiama ir Valentino diena, ir stintų šventė, bet, mano manymu, jos užgožė pačią pagrindinę – Vasario 16-ąją. Labai dažnai akcentuojamas Lietuvos gimtadienis, laisva nedarbo diena, bet vis rečiau išgirstu priežastį, kodėl šią dieną reikia švęsti, kas buvo tie žmonės, kurių dėka mes galime švęsti. Juk tai pats svarbiausias dalykas. Tie žmonės verti didžiausių apdovanojimų. Buvo šiokių tokių akcentų, bet, manau, per mažai. Valentino diena kai kuriems suteikė kur kas daugiau džiaugsmo nei valstybinė šventė. Bet nedrįstu visko vertinti taip kategoriškai. Kiekvieno amžiaus grupė kiekvieną šventę švenčia skirtingai. Mums, gerokai vyresniems žmonėms, galbūt labiau svarbūs tautiniai, patriotiniai dalykai, jaunimas pripažįsta jau kitokias vertybes, bet jokiu būdu negalime nė vieno smerkti.

Aleksandra Genčienė:
– Gyvename su savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Džiaugiuosi, kad pagaliau tuoj pavasario sulauksime – man tai džiugi naujiena. Pastarosios dienos neleido liūdėti, nes buvo nemažai renginių ne tik sostinėje, bet ir pas mus, Palangoje. Teko ir pačiai nueiti – gražu, kai turime ką švęsti, o dar gražiau, kai mokame tinkamai švęsti. Negaliu pasakyti, kad blogai gyvenu, o jei ir skųsiesi, argi nuo to bus geriau?

Joana Daukšienė:
– Gyvenu, turbūt, kaip ir visi pensininkai. Kiekvienas su savo bėdom, o tarp jų kokių nors džiaugsmų labai mažai. Piktinuosi, ir kasdien vis labiau, ant mūsų valdžios, kurie nieko nedaro, kad paprastam žmogui būtų lengviau gyventi. Priešingai, dar labiau varo į neviltį didindami kainas. Tad kokie čia gali būti džiaugsmai, kai negali normaliai gyventi, o nuolat suki galvą, kaip išgyventi. Manau, kad čia kiekvieno senjoro pagrindinis klausimas, todėl aplink nieko šviesaus nebematome.

Marija Alminaitė Matutienė:
– Visiems savo pažįstamiems sakau, jog dabar gyvenu kaip rojuje. Kuomet prieš kelias dienas išgirdau per radiją kalbant moterį, kuri sakė, kad „prie rusų“ buvo daug geriau gyventi, ketinau iš pykčio apspjauti radiją. Negaliu suprasti tokių žmonių, kurie nevertina laisvės ir drįsta tokiais pasisakymais mėtytis. Turiu savo namus, gaunu pensiją, kuria negaliu skųstis. Šiandien aš be galo džiaugiuosi savo gyvenimu. Mano kiekvienos dienos pagrindinis rūpestis, bet malonus – kaip viską suspėti. Ar gali būti kas smagiau? Esu visiškai vietoje nenusėdintis žmogus, dalyvauju visose įmanomose veiklose: einu į koncertus, į vakarones, priklausau pensininkų bendruomenei, „Mėguvos“ ansamblyje, pati koncertuoju. Stengiuosi nepraleisti nė vieno renginio Palangoje, o jei esi veiklus ir netingi, jų tikrai pas mus netrūksta. Džiaugiuosi, kad ir sveikata leidžia taip visur „lakstyti“. Mokausi ir Trečiojo amžiaus universitete. Gyvenu, kaip pati sakau, tikrą gyvenimą. Kuo mažiau laiko, tuo daugiau spėji. Tad stengiuosi ir kitus savo pažįstamus įtraukti į savo veiklas, kad netūnotų namie ir mažiau turėtų laiko dėl visko burbėti. Aš pareinu namo pavargusi, bet neilgai trukus vėl noriu kur nors eiti. Žinoma, stebiu šiandienos aktualijas ir darosi baugu žiūrint į jaunus žmones, kurie neturi darbo arba gauna ne atlyginimus, o pašalpas.

Dainora Ramanauskienė:
– Ieškau kuo daugiau veiklos, kad nebūtų kada liūdėti. Ir liūdnų ar blogų minčių beveik neturiu, nes joms paprasčiausiai nelieka laiko. Ir kuomet manęs paklausia, kas gero, aš visada atsakau, kad pas mane viskas puiku, niekada neturiu kitokio atsakymo. O jei jau blogos mintys vis dėlto aplanko, veju jas šalin nuolat ką nors veikdama: šoku „Bočių“ ansamblyje, einu į miesto renginius ir šventes, susitinku su bendruomene. Bendrauju daug su anūkais, tik, deja, internetu – jie gyvena Vokietijoje. Matomės tik kartą ar du per metus. Pati buvau nuvykusi, keliavome į Austriją slidinėti. Čia man buvo iššūkis. O jei atvažiuoja pas mus, dažniausiai rudenį, tai jau didžiulis džiaugsmas.

Steponas Petreikis:
– Senas žmogus jau nebelabai turi kuo džiaugtis. Į pasakymus, kad viskas nėra taip blogai, visiems atsakau, kad kas begali būti blogiau, kai susensti – niekas nebeįdomu, ir juo labiau pats niekam daraisi nebeįdomus. Pagrindinis mano maršrutas – Vytauto g. ir Birutės kalnas. Džiaugiuosi dar galėdamas tiek nužygiuoti ir pasidžiaugti Palanga.

Kalbino Eglė PALUBINSKAITĖ