Kino prodiuserė Eglė Abdulajeva: „Iš visų vietų pasaulyje Šventoji mums – artimiausia širdžiai”

Šventoji daugeliui pirmiausia asocijuojasi su vasara, jūra ir ramybe. Tačiau Eglei Abdulajevai, kino prodiuserei, prodiuserinės kompanijos „Maobori“ bendraįkūrėjai ji tapo tikraisiais namais, nors pastaraisiais metais jai ir jos vyrui Ruslanui teko gyventi bei dirbti svetur – net Azerbaidžane. „Iš visų vietų, kuriose gyvenome iki šiol, o jų buvo tikrai nemažai, Šventoji mums širdžiai artimiausia. Nors abu nesame kilę iš šių kraštų, Šventoji turi savo kažkokią unikalią „magiją“, savo gamtą ir orą. Ar tai būtų vasara, ar žiema,“ – „Palangos tiltui“ sakė Eglė.

–  Prieš grįždami, ilgiau nei metus, gyvenote Azerbaidžane. Ką veikėte?

–  Kaip savarankiški distributoriai platinome savo paskutinį filmą „Duobėje“ Azerbaidžano komerciniame kino teatrų tinkle. Ne tik platinome, bet ir patys organizavome filmo įgarsinimą azerbaidžanietiškai, surengėme filmo premjerą prestižiniame „Flame Towers“ Baku, kurioje dalyvavo ir vietos politikai iš Ministrų kabineto, ir mūsų Lietuvos ambasados Azerbaidžane atstovai – ambasadorius Kęstutis Vaškelevičius bei konsulė Giedrė Verolet. Taip pat mezgėme diplomatinius ryšius, tapome Europos Sąjungos delegacijos Azerbaidžane organizuojamo renginio partneriais, buvo rodomas antrasis mūsų filmas „Pranašystė Lietuvai“. Ruslanas pirmą kartą po daugelio dešimtmečių susitiko su savo azerbaidžanietiška šeima, turėjo galimybę artimiau susipažinti su savo azerbaidžanietiškomis šaknimis. Beje, neplanuotai oficialiai susituokėme Lietuvos ambasadoje (šyposi).

–  Prisimenu jūsų kelionę į Baku – ją sekiau sulaikęs kvapą. Viename iš oro uostų, laukiant jungiamojo skrydžio, dingo jūsų šuniukas. Papasakokite, kaip viskas nutiko. Kur dabar jūsų keturkojis? Kaip jam sekasi?

–  Praėjus tiek laiko, jau viskas lengviau „nusėdę“ atmintyje, bet tuo metu tai buvo labai stiprus išgyvenimas. Tiesiog antžeminė tarnyba labai atlaidžiai transportavo mūsų šunį, dėl to jis krito iš didelio aukščio su savo transportavimo dėže ir pabėgo. Daugiau nei 5 val. jo visi ieškojo milžiniškoje oro uosto teritorijoje, kol galiausiai buvo rastas mazuto griovyje visas susižalojęs. Deja, didžiulė LOT kompanija neprisiėmė už tai atsakomybės, išskyrus tai, kad atleido už tai atsakingą darbuotoją. Po penkių dienų mums pavyko išvykti iš Madrido į Baku su išskirtine teise skristi su sužalotu augintiniu kabinoje, tačiau dėl patirtų psichologinių traumų ir per didelės rizikos jo sveikatai veterinarai nebegalėjo išduoti leidimo jam keliauti, todėl jis liko pas Ruslano tėvą. Džiaugiamės, kad jie tapo geriausiais draugais, o laisvė ir pasivaikščiojimai kalnuose jo aktyviam būdui labai tiko. Tikimės greitu metu su juo pasimatyti.

–  Ar po tokio neįtikėtino nuotykio nekilo mintis sukurti apie tai filmą?

–  Mūsų gyvenime vyksta daug neįtikėtinų nuotykių, matyt, taip jau priklauso filmų kūrėjams, todėl turbūt nespėtume kurti filmų apie kiekvieną jų. Bet neatmetame galimybės iš tiesų kada nors sukurti filmą apie mūsų gyvenimą arba papasakoti šią istoriją kitai prodiuserinei.

–  Prieš kelerius metus jūsų prodiuserinė kompanija „Maobori“ pristatė ne vieną filmą – „Kitoje pusėje“ (2021), „Pranašystė Lietuvai“, „Tu mano deimantas“ (2023), „Duobėje“ (2024). Ar nuolatinės kelionės netrukdo plėtoti naujų kūrybinių idėjų? Kada žiūrovai gali tikėtis jūsų naujo filmo? Apie ką jis bus?

–  Keliavimas ir nuotykiai greičiausiai tik skatina kūrybą. Visas filmo kūrimo procesas gali būti vystomas bet kurioje pasaulio vietoje, užtenka kompiuterio, o filmavimų etapas trunka tik apie mėnesį, tad nesunku susiplanuoti tokį laikotarpį persikelti ten, kur vyksta filmavimai.

Iš tiesų šiuo metu vystome naują projektą – juodojo humoro, bet labai gyvenimišką nestandartinę komediją pavadinimu „Atlaisvinkite lovą!“ – apie senelių namuose gyvenančius vyrukus, kurie gyvenimo saulėlydyje atranda priežastį gyventi. Šiuo filmu norime atkreipti dėmesį į vyresnių žmonių padėtį visuomenėje, kurie taip pat turi neišpildytų norų, siekių, norą gyventi visu pajėgumu. Parodyti, kad kai jau atrodo, jog senas žmogus nieko nebegali, jis gali dar labai daug ir yra visuomenei reikalingas, todėl šis filmas aktualus ne tik vyresnei kartai, bet ir jaunimui. Visi turime senstančius tėvus, senelius, o ir patys kada nors tokie būsime.

Filmą planuojame išleisti per metus po festivalių etapo.

–  Beje, jūs, kaip ir aš, esate iš Alytaus. Ar meilė jus atvedė į pajūrį?

–  Meilė mus visur, matyt, ir veda – ką kartu sugalvojame, tą ir darome. Tačiau Ruslanas – tikras vilnietis, o atvykti į pajūrį tiesiog sugalvojome ekspromtu, vedami nostalgijos vaikystėje praleistoms vasaroms Šventojoje.

–  Ar meilė Ruslanui buvo iš pirmo žvilgsnio?

–  Turbūt iš antro, nes jis buvo mano naujas vadovas naktiniame klube, kuriame dirbau studijų laikais. Elgėmės profesionaliai ir nevedėme darbinio romano, bet greit abu išėjome iš tos vietos vos tik pajutome šiltesnius jausmus. O tada, matyt, ir „trenkė“ ta meilė, nes iškart apsigyvenome kartu, ir štai jau eina penkiolikti metai.

–  Abu auginate dukrą. Kai tenka daug keliauti, kur jai labiausiai patinka būti? Kaip pavyksta suderinti šeimos gyvenimą ir nuolatines išvykas?

–  Dukra visur ir visada su mumis kartu. Net verslo susitikimuose, renginiuose. Kadangi darželis jai niekaip „nelipo“, augdama kartu namuose ji natūraliai įsiliejo į visą veiksmą, tačiau jau dabar turime lėtinti tempą, nes šiais metais ji turi pradėti lankyti ikimokyklinę klasę.

–  Kalbant plačiau, ar lengva pajūryje veikiančiai, gana unikaliai kino prodiuserinei įmonei išsilaikyti? Ar ši veikla leidžia ramiai gyventi?

–  Būti nepriklausomiems kino kūrėjams apskritai Lietuvoje yra sudėtinga. Verslo modelis yra labai jautrus daugeliui veiksnių, o laikas, kai gali užsidirbti iš bilietų, yra itin ribotas. VOD platformos didelių pajamų nesuneša, dauguma laukia, kol filmo peržiūros tampa nemokamos, arba tiesiog jį nelegaliai parsisiunčia. Tačiau manome, kad nė vienam nebūna lengva pildyti svajones, kurios kartais atrodo nerealios, bet galiausiai, su didele kantrybe, įgyvendinamos. O ta kantrybė, su Dievo pagalba, nesenkanti.

–  Kaip vertinate Lietuvos kino industriją? Kokie, jūsų nuomone, yra didžiausi jos privalumai ir trūkumai?

–  Lietuvos kino industrija yra labai nenuspėjama ir itin nedidelė. O jeigu dar atsiranda konkurenciniai žaidimai... Todėl iš esmės siekiame tarptautinių projektų ir jų platinimo, nes lietuviškoje industrijoje negali viršyti tam tikrų filmo biudžeto lubų, nes tiesiog dirbsi į minusą, todėl tai stipriai apriboja sumanymų išpildymą. Nėra didžiausia problema pagaminti filmą. Sudėtinga jį gerai išreklamuoti, surinkti tam biudžetą. Jeigu anksčiau galėjai surinkti didžiąją dalį filmo biudžeto iš rėmėjų, dabar prekių ženklai eina paprastesniu keliu – moka už reklamą nuomonės formuotojams ir negalvoja apie ilgalaikę investiciją į kino filmą. Visi nori greito rezultato. Paskutiniais metais iš rinkos dėl šios priežasties pasitraukė jau ne viena prodiuserinė.

–  Ar kuriate filmus ir privatiems užsakovams, jei jie pasiūlo tinkamą biudžetą? Atsiprašau už tiesmuką klausimą.

–  Tiesą sakant, tokių žmonių pas mus Lietuvoje praktiškai nėra – jie mato per dideles rizikas, todėl net nedrįsta pabandyti. Bet atsiradus užsakovui su įdomia istorija tikrai apsvarstytume tokią galimybę.

–  Ar tiesa, kad įmonės, remiančios kino kūrėjus, gali pasinaudoti mokestinėmis lengvatomis? Kaip tai veikia praktikoje?

–  Tai labai paprasta schema, kurios vis dėlto dar nežino labai daugelis įmonių. Tiesiog dalį mokamo pelno mokesčio galima perleisti kino kūrėjams. Už tai įmonė sutaupo apie 13 proc. mokamų mokesčių. Tačiau šioje srityje dar labai trūksta viešojo informavimo, ir daugelis įmonių galvoja, kad į juos kreipiesi prašydamas paramos, nors reali finansinė nauda yra abiem pusėms – niekas nieko nepraranda ir papildomai neinvestuoja. Pavyzdžiui, praėjusiais metais tokią schemą suprantančios įmonės pasinaudojo šia lengvata už daugiau nei 25 milijonus eurų, taip padėdamos vystytis lietuviškam kinui ir tuo pačiu pačios sutaupydamos įmonės lėšų.

–  Birželį socialiniuose tinkluose atvirai pasidalijote, kad esate paatyrusi nuotaikos kaitą, stresą. Kodėl nusprendėte apie tai kalbėti viešai?

–  Kalbėjau apie panikos priepuolius ir nerimą, kurie prieš daug metų mane netikėtai aplankė, o informacijos apie tai beveik nebuvo. Tuo metu gydytojai šiai būklei spręsti galėjo pasiūlyti tik antidepresantus ir raminamuosius.

Kadangi vis daugėja žmonių, kuriems išsivysto tokia būklė ir tai tapo kone norma, nusprendžiau pasidalyti savo istorija, papasakodama, kad yra ir kitų sprendimo būdų. Cheminiai vaistai – tik kraštutinis sprendimas.

–  Kas labiausiai padėjo ją įveikti arba suvaldyti?

–  Mano kelias buvo ilgas ir sudėtingas, nes, kaip sakiau, informacijos tuo metu buvo mažai. Savarankiškai studijuodama holistiniu požiūriu paremtą alternatyviąją mediciną, taikiau sau įvairius metodus. Man padėjo kvėpavimo pratimai, cigunas, mitybos sureguliavimas. Tačiau kiekvieno atvejis gali būti labai skirtingas. Po tiek metų patirties ir savarankiško mokymosi supratau, kad turime žinoti, kokius provokuojančius veiksnius turime pašalinti iš savo kasdienybės, kad organizmas pats galėtų įsijungti savigydos mechanizmus. Manęs tikrai nepamatysite geriančios kavą iš vienkartinio puodelio ar kvepinančios namų bei automobilio sintetiniais kvapais (šypsosi).

–  Kada „Maobori“ pakvies palangiškius ir kitų miestų gyventojus į naujo filmo aktorių atranką?

–  Šį kartą atranka nebus tradicinė – kviesime žmones į vaidybos stovyklą, kurioje sudalyvavę jie turės progą nusifilmuoti filme. Rudeniop planuojame skelbti informaciją apie stovyklą. Tikimės ją įgyvendinti pajūryje, todėl palangiškiams bandyti sudalyvauti bus itin paprasta.