Statistikos duomenimis, Lietuvoje kas savaitę iš gyvenimo pasitraukia vienas vaikas. Įvairių komisijų ir organizacijų vadovai sukruto padėtį taisyti. Anot jų, vadovaujantis kitų šalių patirtimi, yra priimamos naujos programos, kurios turi išmokyti mokytojus, tėvus, visuomenę, kaip su šiuo nepageidaujamu reiškiniu kovoti.
Incidentas lėktuve
Skrydis iš Kauno oro uosto į Bristolį buvo man labai nemalonus. Sėdėjau vienoje eilėje su jauna mama ir gal kokių ketverių metukų jos dukryte. Visą kelią mama terorizavo savo mažą vaiką: šaukė, mušė per rankas ir auklėjo, kad ši sėdėtų ramiai, nerodytų pirštais, nesimuistytų. Lėktuve savo vaikui nupirkusi „paninį“ (bandelė su įdaru) prigrasino visomis blogo elgesio sankcijomis (kas bus, jei ji jo nesuvalgys). Motina žadėjo dukrą palikti lėktuve arba gatvėje, nes tokio vaiko jai nereikia. Ji taip garsiai ant savo mergaitės rėkė, jog lėktuve sėdėję žmonės netekę žado dairėsi vieni į kitus, trūkčiojo pečiais ir nieko šiai furijai nesakė.
Asmeniškai man buvo gėda pakelti akis į šalia sėdėjusius pagyvenusius britus. Anglijoje tokių dalykų, ypač viešose vietose, niekada nepamatysi. Kaip vėliau supratau, mažoji mergaitė buvo jau įpratusi prie aikštingo mamos būdo. Ji mažai verkė, kentė motinos patyčias, o šiai minutę nurimus –juokėsi suaugusiojo balsu ir niūniavo angliškas daineles. Man labai knietėjo tos, šalia manęs sėdinčios isterikės paklausti, kaip jai sekasi užsienio valstybėje išsisukti nuo kaimynų ar praeivių miesto gatvėse skvarbių akių, jei ji taip elgiasi su savo vaiku? Juk šioje šalyje reikia tik vieno skambučio, ir policija atsidurs ten, kur yra skriaudžiamas arba neprižiūrimas vaikas. Čia net šuo negali būti paliktas vienas mašinoje ar namuose.
Mokykla
Savo jaunėlę dukrą į svetimą šalį atsivežiau penkiolikos metų. Negaliu tvirtinti, jog ji neišgyveno patyčių koledže. Vaikai, ypač paaugliai, yra visur žiaurūs. O kaip atsikirsti vaikui, jei dar turi ir svetimos kalbos barjerą? Mano vaikui į pagalbą atskubėjo mokyklos pedagogai. Kadangi koledže mokėsi dar dvi lietuvaitės, tai buvo suorganizuotas jų visų susitikimas. Pažintis visoms trims suteikė galimybę pasijusti saugesnėmis, o papildomos anglų kalbos pamokos – savomis mokymo įstaigoje.
Pamenu, kai pirmą kartą nuėjau į klasės susirinkimą buvau šokiruota. Mano mokyklos metais tokio pobūdžio susirinkimai būdavo „ešafotas“, nuo kurio be gailesčio lėkdavo nepažangių mokinių galvos. Dėl mūsų neklaužadų ir dvejetukininkų rausdavo mūsų mamų skruostai.
Pirmas vaizdas įėjus į koledžą priminė man namų aplinką: koridoriai iškloti kilimine danga, ant sienų kabėjo didžiuliai televizorių monitoriai. Daug visokių užkaborių, kur kiekvienas mokinys gali susirasti jam patinkantį kampą, ar tiesiog atsisėsti ant grindų koridoriuje. Ypač buvo keista matyti, kaip vaikai, pamatę savo klasės draugus, puola vienas kitam į glėbį (sveikinasi). Susitikimas su klasės auklėtoju vyksta konfidencialioje aplinkoje. Tėvai vaišinasi mokyklos paruoštomis vaišėmis (kava, arbata, sultys, pyragėliai), kiekvienas sėdi už atskiro staliuko kartu su savo vaiku ir jo mokytoju (kiekvienam mokiniui paskirtas individualus susitikimo laikas). Mokytojo pokalbis prasidėjo pagyromis apie mokinį ir didžiuliu noru padėti, jei yra kokių nors iškilusių mokymosi problemų. Ypatingas dėmesys yra kreipiamas į vaiko individualybę, atskleidžiant jo talentą. Susitikimo metu, pamenu, iš patirto netikėtumo raudo ir mano žandai.
Niekada nepamiršiu, kaip įteikdamas mano dukrai koledžo baigimo diplomą mokyklos vadovas didžiulei į salę susirinkusių tėvų miniai pasakė: „Ar galite įsivaizduoti, kaip šiai mergaitei, atvažiavusiai iš mažos valstybės Lietuvos, buvo baisu pradėti gyvenimą svetimoje šalyje? Nemokėdama kalbos ji jau po kelių mėnesių atliko savo solinę dainą miesto visuomenei. Šiandieną ji mums visiems taip pat padovanos savo dainą“, – kalbėjo koledžo direktorius. Smagu buvo po mano dukros pasirodymo dar ilgai girdėti nuoširdų žmonių plojimą mokyklos salėje. Vėliau dukra užbaigė muzikos akademiją (jei tęsi mokslus neturėdamas devyniolikos metų, už mokslą mokėti nereikia). Šiandien ji gyvena savarankiškai (nepamiršta muzikos, kuria savo gyvenimo planus ir ruošiasi vestuvėms).
Kuprinių svoris
Kiekvieną rytą į koledžą išleisdama savo dukrą turėjau tik vieną rūpestį: neužmiršti į kuprinę įdėti sumuštinį. Tiek sverdavo ir dukros kuprinė. Aprūpint mokinį mokymo priemonėmis – mokyklos reikalas. Prieš prasidedant mokslo metams specializuotose parduotuvėse tėvai privalo nupirkti mokinio aprangą ir avalynę (mokinio uniformos nėra pigios, tačiau labai geros kokybės). Kiekvienas miesto koledžas turi savo skiriamuosius ženklus, todėl labai aiškiai gali matyti, kurioje mokymo įstaigoje vaikas mokosi. Miesto transportu vaikai važiuoja nemokamai. Kaimo vietovėse juos visada palydi mokytojai, o autobuso stotelėse pasitinka tėvai.
Kai viešėjau Lietuvoje mačiau, kaip vienoje televizijos laidoje susirinkę, man visai nesuprantamų „pagalbos“ mokiniams organizacijų vadovai kalbėjo apie tai, jog kai kurie vaikai skaudžiai išgyvena turtingiau gyvenančių vaikų patyčias, jie užsisklendžia savyje, neatsiveria tėvams ir mokytojams. Viena mama man pasakojo, jog vaikai mokyklose (ypač mergaitės) net drabužėlių etiketes tikrina, ir jei esi „nefirminis“, esi niekas. Taip pat ji skundėsi, jog mokykloje labai daug pavydo (vienuolikametei jos dukrai pradėjo pavydėti jos draugė, nes ši susirado berniuką).
Šiandieną mąstau: ar dar ilgai mūsų vaikų kupras spaus iki žemės velkamos mokyklinės kuprinės, kas pasvers mokyklinį krepšelį, dėl kurio niekaip nesutaria Švietimo ir mokslo ministerijoje? Jau daug metų neatnešdamas jokios naudos (šiandieną akivaizdu, jog jis ir žalingas) krepšelis gadina gyvenimą ir mokytojams, ir mokiniams.
Neišradinėkime naujo dviračio
Taip, sutinku, laikas, o kartu ir gyvenimas gerokai pasistūmėjo į priekį. Šiandieną niekas nebedrįsta mokykloje murkdyti vaiko galvos į lentą už tai, jog jis nesupranta matematikos, niekas nebeliepia jam nusiimti smirdančio sportbačio ir užsidėjus ant nosies atsistoti toje vietoje, kur turėtų būti „a“ nosinė. Anot mokytojų, jei vaikas jaučiasi „galingas“ (šeimos auklėjimo pasekmės), jis didžiulis akiplėša ne tik savo bendraamžiams, bet ir mokytojams.
Juk dar praėjusio šimtmečio pradžioje filosofinės pedagogikos profesoriai, kaip Stasys Šalkauskis ar Antanas Maceina teigė, jog kuriant Lietuvoje tautinę mokyklą, pedagoginiame akte žmogų vis dėlto kuria ne dievas. „Pedagoginė kūryba visada yra objekto ir subjekto sąveika. Kitais žodžiais tariant, ugdymas yra žmogaus kūrimas per žmogų žmoguje“ (S. Šalkauskis ir A. Maceina „Filosofinė pedagogika“, Vilnius, 1990 m.). Sugrįžus prie seniai išrasto dviračio, gal švietimiečiams aiškiau būtų suprasti, kurios šalies mokymo modelis priimtiniausias mums, lietuviams. Apie tai mūsų iškilieji mecenatai taip pat ne kartą yra pasisakę. O kol mes išradinėsime „naujus“ dviračius, mamos rėks ant savo mažų vaikų, tūkstančiai jaunimo mokysis kitų šalių mokyklose, o Lietuvoje kiekvieną savaitę nusižudys po vieną vaiką.
Irena VALUŽĖ
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.