Komunalininkai sutvarkė Monciškių ir Šventosios paplūdimius, atnaujino Žemaičių alką

Monciškių ir Šventosios paplūdimiai jau laukia poilsiautojų. Juos vasaros sezonui jau visiškai parengė miesto komunalininkai. O Šventosios svečius vilios ir neatpažįstamai pasikeitęs Žemaičių alkas, kuris į Jonines arba Rasų šventę šalies gyventojus, palangiškius, šventojiškius ir svečius iš užsienio vilios senąja paleoastronomine observatorija. Dabar vyksta jos prieigų tvarkymo darbai.

Neįgalieji turi būti dėkingi miesto komunalininkams
„Monciškėse pastatėme 60 120 litrų talpos šiukšlių konteineriukų. Nuo Monciškių iki Šventosios pakraščio prie Lietuvos-Latvijos pasienio pastatytos 38 persirengimo kabinos“, – Palangos tiltui“ pakeliui link Šventosios pasakojo UAB „Palangos komunalinis ūkis“ direktoriaus pavaduotojas Stepas Šeputis.
Ypač daug teko miesto komunalininkams pasidarbuoti platinant taką link paplūdimio Monciškėse. Buvo nukastas ne vienas kubinis metras smėlio, gerokai pagilėjusio ir išplatėjusio tako krantai buvo sutvirtinti žabtvorėmis.
Komunalininkų darbais ypač džiaugiasi visos šalies neįgalieji, kurių sanatorinė poilsio bazė yra Monciškėse prie pat jūros. Kol takas buvo siauras ir itin smėlingas, neįgaliesiems skirtu vežimėliu iki paplūdimio nebuvo įmanoma privažiuoti. Dabar tai galima nesunkiai padaryti.
Ypač daug šį vėlyvą pavasarį dėmesio skyrę Šventosios tvarkybos darbams, komunalininkai gali didžiuotis nuveiktais darbais: atnaujintu taip vadinamu Beždžionių tiltu – buvo pakeistos ar sutvirtintos kai kurios jo metalinės konstrukcijos, sutvarkyta tilto aplinka, nušienautu ne vienu aru atokių sužėlusių gyvenvietės teritorijų, naujai įrengta autobusų stotele, atidengtais gatvių bordiūrais ir, žinoma, sutvarkytu Žemaičių alku.

Žemaičių alką pradėjo tvarkyti vos atšilus
Žemaičių alko prieigas tvarkyti imtasi vos atšilus orams – kopa sutvirtinta žabtvorėmis, atsižvelgiant į pėsčiųjų pamėgtus vaikščiojimo maršrutus, nutiestas per kopą link jūros vedantis medinis takas.
UAB „Palangos komunalinis ūkis“ darbuotojai kopos papėdėje esančioje aikštelėje supylė skalą, kad atvykusiems automobiliais nereikėtų savo transporto priemonių statyti ant žolės.
Netrukus naujais bus pakeisti ir dauguma alkakalnyje įrengtų ąžuolinių stulpų. „Naujais mediniais stulpais Žemaičių alke trys senieji buvo pakeisti gegužės viduryje, o visus susidėvėjusius stulpus planuojama atnaujinti iki Joninių“, – sakė S. Šeputis.
Anot jo, komunalininkams užkelti ant kalno masyvias ąžuolines figūras buvę labai nepaprasta.
„Laimei, kad atsirado mūsų gerų bičiulių, kurie mums, komunalininkams, padėjo su reikalinga tam darbui technika. Ypač dėkingas esu UAB „Telšių kelių“ darbų Palangoje vadovui Broniui Laučiui, kurio paskolintą traktorių-ekskvatorių, kaip mes vadiname, „račioką“, užvarėme ant kalno ir su mašinomis šiaip ne taip užvežėme tas ąžuolines statulas, kurių kiekvienos svoris yra apie vieną toną. Jos – apie 4-4.20 metro aukščio, o diametras – virš metro“, – pasakojo S. Šeputis.
Svarbiausia, kad drūtus ąžuolus ant kalno teko ne bet kaip pastatyti. „Teko tai padaryti labai tiksliai. Taip, kad atsistojus tarp dviejų ąžuolinių statulų, matytųsi mėnulio delčia. Mažytis kryptelėjimas į šoną ir jos nebūtų, o dabar didžiuojamės – ryškios pjautuvo formos delčia matosi kaip ant delno. Tik reikia žinoti, kur atsistoti“, – pasakojo S. Šeputis.

Meistras drožėjas nustebino
Ąžuolinės statulos buvo veriamos ant keturių po 38 centimetrus metalinių armatūrų, į žemę buvo supiltas ne vienas kubas cemento. Pagal pagoniškas tradicijas, jos buvo padengtos ruonio taukais. Ant Alkos kalno buvo pastatyti ir aštuoni kelmai-suolai. Ant jų alkos lankytojai galės pailsėti ir paganyti akis į atsiveriančias nuostabias apylinkes ir jūrą.
Ąžuolinius rąstus, reikalingus naujiems Žemaičių alko stulpams išdrožti, neatlygintinai pasiūlė žemaičių istorijai ir kultūrai neabejingi gyventojai Egidijus Jokūbauskas ir Gytis Tijūnėlis.
S. Šeputis prisiminė, kaip jis su kitais komunalininkais vežė milžiniškus ąžuolo kamienus vietos medžio drožėjui šalia Plungės. „Maniau, kad paversti tuos rąstus į ką nors meniška ir prasminga jam prireiks ne vieno mėnesio, bet vyriokas dirbo dieną naktį ir darbus baigė – nepatikėsite – per savaitę. Buvau labai nustebęs – sąžiningai sakau“, – atviravo UAB „Palangos komunalinis ūkis“ direktoriaus pavaduotojas.
„Kalno tvarkymo darbai vykdomi pagal profesoriaus Vlado Žulkaus rekomendacijas, kurios pateiktos po Žemaičių alko kalno apžiūros – profesorius vertino Žemaičių alką kaip Birutės kalno XIV/XV a. alkvietės, paleoastronominės observatorijos, natūralaus dydžio kopiją“, – sakė Šventosios seniūnė V. Skeberdytė.

Labiausiai lankomas objektas Šventojoje
Žemaičių alkas – bene labiausiai lankomas turistinis objektas Šventojoje. Ši vieta garsi tuo, kad yra įrengta pagal viduramžiais (XIV-XV a.) Palangoje ant Birutės kalno buvusios dangaus kūnų stebyklos modelį – pagal ant alkos kalno įrengtų medinių stulpų, kurių kiekvienas atitinka Baltų mitologijos dievų ir deivių vardus, metamus šešėlius galima nustatyti kalendorinių švenčių datas.
Žemaičių alkas 1998-aisiais įrengtas Žemaičių kultūros draugijos Palangos skyriaus iniciatyva. Dvylika stulpų ant kopos įrengti taip, kad pagal saulės metamus šešėlius būtų galima nustatyti baltų kalendorines šventes. Jie sustatyti, vadovaujantis Klaipėdos universiteto profesoriaus archeologo Vlado Žulkaus atliktų Birutės kalno tyrinėjimų medžiaga.

Kvies Mildos, Rasos ir Lygiadienio šventės
Pagal saulės laidą ir stulpų šešėlių išsidėstymą, kaip senovėje, nustatomos pagoniškų švenčių datos: Rasos, Gandro diena, Užgavėnės, Kalėdos. Senovės lietuviai rinkdavosi į alkas melstis ir aukoti dievams.
Menininkų išdrožti mediniai stulpai simbolizuoja baltų dievus: Perkūną, Aušrinę, Žemyną, Austėją, Ondenį, Patrimpą, Patulą, Velnią, Ladą (skulptūrų architektas S. Manomaitis). Kasmet ant Žemaičių alko švenčiamos deivės Mildos (gegužės 13 d.), Rasos (birželio 22 d.), Lygiadienio (kovo 22 d.), Jorės (balandžio 23 d.) šventė.
Pastaroji vadinama Palangos pagonių švenčių švente. Jorės šventė patraukia ne tik draugijos narių, bet ir turistų dėmesį ritualais ir apeigomis, kurių metu yra aukojamos gintaro dulkės. Metant į laužą gintaro dulkes, yra mintyse linkima ko nors gero ar išsakomi slapčiausi norai.