Laisvės gynėjų diena – palangiškių atmintyje

Sausio 13-oji – visos lietuvių tautos, parodžiusios ryžtą ir pasiaukojimą, Laisvės diena. Prieš devyniolika metų visos šalies gyventojai iš atokiausių kampelių neraginami rinkosi į Vilnių prie Parlamento ginti nepriklausomybės. Bandydama nuversti teisėtai išrinktą ir nepriklausomybę atkūrusią Lietuvos valdžią, sovietų kariuomenė Vilniuje užėmė Televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos pastatą. Keturiolika prarastų gyvybių – tiek pareikalavo kruvinosios Sausio 13-osios nakties įvykiai.

Palangiškiai neliko nuošaly

Tomis tragiškomis ir lemtingomis Lietuvai dienomis palangiškiai neliko nuošaly. Tuometis Palangos sąjūdžio įkūrėjas ir jo vadovas gydytojas Edvardas Skritulskas, tremtiniai bei koordinacinio komiteto vadovai nutarė nieko nelaukiant vykti į Vilnių prie Parlamento. Tų metų įvykius prisiminusi palangiškė tremtinė Vida Galdikienė pasakojo, kad ji išsaugojo sąrašus aktyviausiųjų palangiškių ir šventojiškių, vykusių į sostinę ginti nepriklausomybės. Sausio 11-12 dienomis išvažiavo vienas autobusas su 35 žmonėmis, o 12-13 dienomis – trys autobusai iš Palangos ir vienas iš Šventosios, sausio 14-15 dienomis dar išvyko 26 žmonės. Iš viso organizuotai iš Palangos į Vilnių išvyko 97 palangiškiai, kai kurie net važiavo savo transportu. Tremtinės žodžiais, net 52 miestelėnai sužalotiesiems bei sužeistiesiems paaukojo savo kraujo.

Skausmo diena

Savo liudijimais bei prisiminimais apie šią skausmo dieną pasidalijo ir palangiškis Andrius Bimba, kuris Vilniuje, iš Telefono ir telegrafo stoties, vokiškai visam pasauliui pranešė apie įvykius Lietuvos sostinėje. Palangiškio pasakojimu, sausio 12-ąją apie 15 val. iš kurorto Vilniaus link pajudėjo trys autobusai. Teko sėdėti po tris ant vienos sėdynės ir pasikeičiant stovėti. „Kelionės metu nebuvo liūdesio, nes gerą ūpą ir nuotaiką palaikė buvusi tremtinė V.Galdikienė bei dvylikametis berniukas giesmininkas, kuris visą kelią giedojo šventas giesmes. Atvykus į Vilnių, buvo gautas nurodymas važiuoti prie Telefono ir telegrafo stoties. Labai nusiminėme, nes norėjome būti prie Parlamento rūmų. Kadangi nurodymą davė geriau padėtį mieste žinantys žmonės, sutikome. Prie pastato jau stovėjo du autobusai iš Kėdainių, kuriems netrukus buvo liepta važiuoti prie Televizijos bokšto, tad likome mes – palangiškiai, studentai ir vilniškiai,“ – pasakojo A.Bimba.

Vienintelis žodis – Lietuva

Palangiškio A.Bimbos liudijimu, buvo užkurti laužai, žmonės šildėsi, dainavo. Slinko laikas. Apie 2 val. žmonės išgirdo griaudint tanko šūvius. Kažkas pasakė, kad tai Auroros šūviai, pranešę apie imperijos žlugimą. Šūviai tapo vis dažnesni, tačiau baimės nesijautė. Sustoję ir susikabinę rankomis žmonės skandavo vienintelį žodį:  „Lietuva“, „Lietuva“. Šūviai nerimo. Nuo Radijo ir televizijos komiteto pastato atskubėjo jaunuolis, kuris pranešė, kad yra sužeistų ir užmuštų. Netrukus iš rūmų išėjęs vaikinas paklausė, kas moka kalbėti vokiškai. Tokių daugiau neatsiradus, A.Bimba prisiartino prie vaikinuko ir prisipažino, kad moka vokiečių kalbą.

Pranešė pasauliui

Tuomet, kaip prisiminė palangiškiškis, praėję barikadą, pateko į telefono stoties patalpas. Netrukus moteris susisiekė su Miuncheno „Laisvosios Europos“ radiju. „Vokiečių kalba pranešiau pasauliui, kad okupantai šaudo į beginklius žmones ir kad jau yra aukų. Nervinė įtampa nuslūgo, nes suvokiau, kad pasaulis žino apie įvykius Vilniuje. Nutilus šūviams, nuėjome prie Radijo ir televizijos komiteto pastatų. Išvydome klaikų reginį – langai išbirę, suniokoti autobusai, stovi išsižergę antžmogiai su automatais“, - apie savo išgyvenimus pasakojo Sausio 13-osios įvykių dalyvis.