Lietuviams vienybės jausmas atgyja tik prisiminus Sausio 13-osios įvykius

Rytoj bus minima jubiliejinė Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena. Praėjo 20 metų, kuomet lietuviai taip įnirtingai kovojo už savo laisvę. Metams bėgant pamirštami įvairūs gyvenimo įvykiai, tačiau šis įsirėžęs į daugelio lietuvių atmintis labai giliai. „Atvykę į vietą, pajutom tokią didžiulę vienybę, visi susitikę apsikabindavome, kaip seniai regėti draugai, jautėmės visi tokie artimi vienas kitam“, - tuometinę atmosferą apibūdino taip pat su minia Vilniuje dalyvavusi palangiškė Milda Kondrotienė. Pasak moters, netgi viską perteikti labai sudėtinga to nemačiusiems. Taigi, vieningo tikslo paskatinti lietuviai tuomet sutelkė savo bendras jėgas, o praėjus 20 metų atsigręžiam ir suprantam, jog tokių apraiškų atgavus laisvę gerokai sumažėjo.

Panikai nepasidavė

Kaip prisiminė M.Kondrotienė, iš Palangos išvyko du pilni autobusai ir nors buvo užsirašę iš anksto, ėmus laipinti keleivius, visi ėmė vadovautis „džiunglių įstatymu“, - laimėjo prasibrovę, tad jie su šeima išsiruošė savu automobiliu. „Ta diena buvo labai šilta, nereikėjo net pirštinių, o ir susirinkę žmonės vienas kitą linksmino, dalinosi atsivežtomis vaišėmis, buvo labai pakili nuotaika“, - prisiminė anuometinius įvykius miestelėnė.

Nerimas „ėmė viršų“ tik dėl sesers dukters. Ji tuomet buvo studentė, o visi studentai buvo nukreipti į S.Konarskio gatvę. Su ja susitikti taip greitai nepavyko, o ir naujienų apie ten vykstančius įvykius negirdėjo. Tiesa, kaip papasakojo M.Kondrotienė, į vieną studentę buvo taikytasi, tačiau laimei, pataikė į sijoną, o į kojas nekliuvo. 

M.Kondrotienės pasakojimu, vėliau oras kiek atvėso, o nuėję pasiklausyti radijo skleidžiamų žinių išgirdo patrankos šūvius. „Mano pirmieji žodžiai sesei buvo „nepanikuokim, tik nepasiduokim panikai“, tuomet išties retas kuris jautė baimės jausmą, nors buvo kalbama, jog reikia pasiruošti mirčiai, visi meldėsi“, - atsiminė palangiškė, kaip prasidėjo Televizijos bokšto puolimas ir iškilo grėsmė parlamentui, apėmusius jausmus. Pasak moters, nuolat buvo pranešinėjama, kiek sužeistų, kiek mirusių. Tačiau vyravusi vienybė, vienas kito palaikymas buvo kur kas stipresni už bet kokias provokacijas. „Tąsyk buvo jaučiama didžiulė meilė žmogaus žmogui“, - konstatavo miestelėnė. Tuomet buvo pasiūlyta pasitraukti motinoms su vaikais, jog nenukentėtų ir jie. Ypatingai aktyvūs tuokart buvo jaunuoliai, jų noras dalyvauti įvykiuose buvo akivaizdus, o ir regėti savomis akimis jie troško labiausiai – keberiojosi visur, kur tik atsivertų vaizdas, nepaisant jokių kliūčių.

„Tik vėliau pūga prasidėjo, virš galvos tarsi sūkuriai susidarė, lyg pati gamta apraudojo visus žuvusius“, - prisiminė ir gamtos reiškinius M.Kondrotienė.

Neramus laukimas ir Palangoje

Retas kuris lietuvis galėjo likti abejingas šiems įvykiams. Kaip įrodymas, puikiausiai atmintyje atgimstantys prisiminimai. Du dešimtmečius nugyvenusiems lietuviams, žinoma, ypatingai tiems, kurie patyrė šį jausmą, išliko gilūs įspūdžiai – netekties, bet ir vieningo tikslo siekis. Dėl laisvės paaukotos gyvybės prisimenamos ir šiandien, tikriausiai prisimins praėjus dar ne vienam dešimtmečiui. „Mums tuomet, stebint įvykius per televiziją, visa „dušia“ norėjosi ten būti kartu prie sukurtų laužų“, - apie pasiryžimą ginti savos laisvės ir bet kokiais būdais vykti į Vilnių papasakojo M.Kondrotienė.

Namie likę artimieji taip pat visa širdimi buvo kartu. „Namie liko marti su dviem mažais vaikais ir sergantis vyras, todėl žinojom, jog nerimas kankina ir juos“, - atskleidė M.Kondrotienė.

Apie Palangoje vyravusią laukimo nuotaiką prisiminė ir buvęs Sąjūdžio tarybos pirmininkas Edvardas Skritulskas: „Iš Sąjūdžio būstinės išnešėme visus Sąjūdžio archyvus, į namus retkarčiais paskambindavo anoniminis grasintojas. Nežinia ir įtampa didėjo. Žmonės buvo kviečiami rinktis prie savivaldybės, dalis jų nuėjo prie pašto. Savivaldybėje buvo įjungtas TV ir visi atidžiai sekė įvykius Vilniuje“.

Šiandien stotų ne visi

Prieš 20 metų visus apėmęs vienybės jausmas menamas su didžiule nostalgija. Tačiau dabar jis darosi mums svetimas. M.Kondrotienės teigimu, šiuolaikinėje visuomenėje „viršų ima“ susipriešinimas. „Žmonės mato didžiulę neteisybę, tačiau tam negali pasipriešinti, natūralu, jog kyla nepasitenkinimas“, - apibūdino dabartinę padėtį palangiškė. Tačiau ji neabejoja, jog toks jaunimas, kuris stojo ginti laisvę prieš 20 metų, taip pat įnirtingai stotų ir šiandien. „Šiuolaikinis jaunimas nebenori nieko daryti, paprasčiausiai laukia, kol kas nors padarys už juos“, - teigė palangiškė, pripažinusi, jog jaunuoliai išties protingi, tačiau patriotizmo jausmas nebėra pirmoje vietoje vertybių skalėje.

Miestelėnas E.Skritulskas taip pat pabrėžė, jog dabartiniai žmonės kur kas pasyvesni. Prieš 20 metų buvo kovojama už lasivę, už sąžiningumą, kitokią politiką, tačiau tuo sąžiningumu metams bėgant žmonės ne itin „lepinami“.

„Trūksta pas mus vienybės“, - pakomentavo ir Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos filialo pirmininkas Juozas Zobernis. Pasak jo, prisiminus anuometinį vieningumą, artumą vienas kitam, tektų pamatyti ir dabar šalia esantįjį, labiau įsiklausyti į kito žodžius ir tikslus.

„Jei tik valdžioje nebūtų tiek „grobuonių“, negalvotų vien apie asmeninius interesus, o atsižvelgtų ir į paprastus žmones“, - nuoširdžiai pakomentavo palangiškė, taip pat kovojusi už laisvą Lietuvą.