Palanga – tai ne tik pliažas, Basanavičiaus gatvė, pušynas, skanus maistas ir visiems puikiai žinomi parkai. Populiariausiame Lietuvos kurorte galima aplankyti ir mažiau populiarias vietas, tačiau jos – ne mažiau įdomios ar intriguojančios.
Kai paskutinį kartą viešėjau Palangoje – lijo, tad teko ieškoti pramogų ne gryname ore. Gardžiai pavalgiusi (kurorte tikrai yra puikių gastronominių vietų) ir išgėrusi kavos sugalvojau nueiti į muziejų. Ne bet kokį, o pagrindinį – Palangos kurorto muziejų, esantį vos keli žingsniai nuo Basanavičiaus gatvės.
Negaliu atsakyti, kodėl jo neaplankiau anksčiau – tenka pripažinti, kad iki tol pajūris man asocijavosi su visai kitokiomis pramogomis. Tačiau visai nesigailiu dėl šio sumanymo – man labai patiko, negana to, muziejų rekomenduočiau kiekvienam Palangos svečiui.
Nustebino tik vienas dalykas – nors buvo labai lietinga, muziejuje per pusantros valandos nesutikau nei vieno lankytojo. Iš dalies džiaugiausi, nes viską galėjau apžiūrėti mirtinoje tyloje. Kita vertus, kiek gaila, kad tokios puikios vietos nepelnytai vis dar nesulaukia tiek turistų, kiek galėtų sulaukti.
Išskirtinė pastato, kuriame įsikūręs muziejus, istorija
Čia, kur dabar įsikūręs muziejus, kadaise gyveno grafai Tiškevičiai. Jų vila, pavadinimu „Anapilis“, yra viena žinomiausių Palangos kurorto vilų, garsėjanti unikalia ir analogų Lietuvos pajūryje neturinčia architektūra, skelbia muziejus. Pastato istorija skaičiuojama nuo 1898 m.
Nurodoma, kad vilos užsakovė ir savininkė greičiausiai buvo garsioji grafienė Sofija Horvatatitė-Tiškevičienė. Įdomu ir tai, kad vila ilgą laiką vadinta būtent jos vardu. Vėliau vila atiteko jos dukrai Marijai Tiškevičiūtei, o po Pirmojo pasaulinio karo vilą nupirko Lietuvos ūkio bankas. Vila imta vadinti „Anapiliu“, nors palangiškiai dėl išskirtinės pastato architektūros jau taip ją ir vadino.
Dabartinį Palangos kurorto muziejų anuomet mėgo daugelis visuomemenės veikėjų – nuo Maironio iki viloje vasarojusio prezidento Stulginskio.
Muziejaus stenduose nurodoma, kad 1940 m. viloje įrengtos gyvenamosios patalpos, o pokario metais įsikūrė „Jūratės“ sanatorijos klubas. „Anapilyje“ poilsiautojams buvo organizuojami šokių vakarai, teminės vakaronės, koncertai ir panašios pramogos.
„Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos Vyriausybė vilą „Anapilis“ priskyrė Palangos miesto savivaldybei. Ji tapo Palangos kultūros centrui priklausančiomis patalpomis. Netrukus viloje įsikūrė akustinės muzikos klubas, simboliškai pavadintas „Anapilio“ vardu.
Muzikinio klubo veikla priminė kadaise buvusią bohemišką tarpukario Lietuvos aplinką, kai viloje lankydavosi garsūs visuomenininkai ir menininkai. Pirmaisiais „Anapilio“ klubo gyvavimo metais jis buvo mėgstama apsilankymo vieta ir vienas garsiausių muzikinių klubų Lietuvos pajūryje“, – informaciją pateikia muziejus.
Muziejus šiose patalpose įkurtas ne taip ir seniai – 2013-iais.
Vilą garsina šiurpios legendos
Teigiama, kad vietiniai palangiškiai domėjosi grafais Tiškevičiais – jų gyvenimo būdas daugeliui atrodė neįprastas, net ekscentriškas. Pasakojimai sklido iš lūpų į lūpas, kol galiausiai tapo šimtmečius gyvuojančiomis legendomis.
Cituojant muziejuje randamą informaciją, viena labiausiai intriguojančių vilos „Anapilis“ legendų byloja, jog pirmoji vilos savininkė grafienė Sofija Tiškevičienė užsiiminėjo spiritizmu. Teigiama, kad virš palėpės ji buvo įsirengusi veidrodžių kambarį, kuriame bendraudavo su vėlėmis. O šios, patekusios į patalpą, dėl veidrodžių nebegalėdavo iš jos ištrūkti.
Tiesa, ši informacija nėra patikrinta. Kita vertus, spiritizmo seansai iki antrojo pasaulinio karo buvo populiari aristokratų laisvalaikio praleidimo forma. Tačiau yra žinoma, kad grafienė buvo pamaldi moteris, tad vargu ar galėjo užsiiminėti bažnyčios ir Biblijos smerkiama veikla.
Vėliau pasklido kalbos, kad viloje vaidendavosi ne tik pačios Tiškevičienės dvasia, bet ir jos pasikorusios tarnaitės vėlė. Dar kita legenda pasakoja apie Sofijos dukterį, kurios nerimstanti vėlė neva tebeklajoja vilos bokštelyje.
„Kas yra praleidę naktį „Anapilyje“, tvirtina jautę keistus ir nepaaiškinamus reiškinius – girdėję garsus ir išgyvenę jausmą, tarsi kambaryje būtum ne vienas, o kažkieno stebimas. Senieji palangiškiai pasakoja apie viloje klaidžiojančias sielas, girdimas raudas ir kitus antgamtinius reiškinius“, – rašoma muziejaus stende.
Dar vienas atradimas „Anapilyje“
Kai 2015 m. „Anapilis“ buvo restauruojamas, bokštelyje buvo rasti aštuoni skardiniai būgneliai – paaiškėjo, kad tai vėjo vargonai. Jie „gaudė“ pajūrio vėjus ir skleidė neįprastus garsus, suteikdamos vilai dar daugiau paslapties.
Žinoma, kad grafienės Sofijos Tiškevičienės sveikata buvo prasta, tad nuotaikai praskaidrinti vilos bokštelyje buvo įrengti vėjo vargonai. Vos tik ji pasijusdavo prastai, atsidarydavo bokštelio langus ir klausydavo vėjo vargonų muzikos.
Apie vėjo vargonų buvimą žinojo beveik kiekvienas palangiškis, tačiau kaip jie atrodė, kas juos pagamino ir koks jų veikimo mechanizmas, niekas negalėjo pasakyti. Jokių dokumentų ir vilos brėžinių nerasta, o vėjo vargonai nebeskambėjo per pastaruosius dešimtmečius.
Galiausiai, vila „Anapilis“ dėl to ir yra unikali, mat tokių vėjo vargonų, atliekančių „vėjo gaudyklių“ funkcijas, Lietuvoje ir užsienyje daugiau nėra.
Reda Barkauskaitė
Šaltinis: Delfi
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.