LIK SVEIKAS, MIELAS RUDENĖLI!

Nušuoliavo paskutinis rudens mėnuo per margaspalviais kilimais papuoštą žemę, nešdamas ne tik džiaugsmą ir grožį, bet ir pirmuosius šalčius ir snaiges. Netruks prabėgti laikas iki didžiųjų švenčių, o būsimi Ugninio Arklio Metai atneš naujų svajonių ir užmojų. Mūsų klubo literatai savo kūryba linki visiems, kad ateinantys metai nudžiugintų gausiu derliumi ir visų norų išsipildymu. 

SUSITAIKYMAS

saulėlydžio kasos

išlieja raudoną širdį

joje daužosi žodžiai  

supančiotas kūnas

neužrakina minčių ir norų

net paprastas gėlės žiedas

tikėjimas valia...

gali pakelti iš bedugnės 

smėlio laikrodis byra 

kaip žmogaus likimas

vienas skaidrus ašaros lašas

neturi sugriauti

žmogaus stiprybės 

mintimis ir akimis

galima keliauti per žemę

rankomis širdimi knygomis 

Eglė Baranauskaitė
............................................

 

   TAI MUMS...

Mano meilė baigės laimingai,
Ji nuėjo tolyn su kitais...
Liko baltos snaigės -
Liepsnojantis laužas to meto žiemoj.

Mažytė laužo ugnelė
Liepsnoja manoj širdy.
Mano meilė baigės laimingai,
Krenta snaigės manoj atminty.

 

Žiema žiema... 
Tik Tau – ne ta...
Daug metų praėjo – Tavęs nėra,
Meilė – ji liks ir degs visada
Širdy manoj maža liepsnele...
Mano meilė baigės laimingai...

              Irena Eitavičienė
.....................................................

SUSIKURSIU TAVE IŠ SVAJONIŲ

 

Susikursiu tave iš svajonių,

Susikursiu tave iš dainų,

Kad sugrįžtum atgal,

Kaip kad bangos.

Vis krantan,

Vis krantan.

Ne kitur.

Kad sugrįžtumei toks, o ne kitas,

Kad atslūgtum banga prie krantų,

Kad pavirstum srove

Sraunių upių.

Su viltim

Su viltim

Nueinu...

Dar pabūkim kol rudenio liūtys.

Gruodas kanda lapus ir žoles.

Su šaltais šnabždesiais

Lietaus ašara.

Su svaja,

Su svaja

Dėl tavęs.

            Nijolė Fultinavičienė
................................................

 

NEPALIK, RUDENĖLI!

Lapų šūsnį po kojom suvėlęs,
Nepaliki manęs, rudenėli,
Kaip pavasaris žalias, pašėlęs
Ar ta vasara alsiai karšta!
Nepaliki nors Tu, rudenėli,
Su manim dar pabūki greta!
Puokštę lapų nuo žemės pakėlus,
Rudenėlį savo rankoj laikau.
Dar pabūk, rudenėli, man brolis,
Padabinki šermukšnių karoliais!
Nepalik dar manęs, rudenėli,
Nepalik, rudenėli, prašau!

 

      Marytė Jurgaitytė – Žiūraitienė
...................................................

 

              MYLIU

Myliu žemę, myliu gėlę, 
Myliu paukštę danguje,
Myliu grožį, myliu gėrį,
Šventą sielą žmoguje.

Myliu bangą, baltą putą,
Šėlstant jūros glėbyje.
Myliu laivę, baltą burę,
Žuvis, spurdančias tinkle.

 

Myliu mamą – brangų turtą, -
Laukiančią žaliam krante.
Ir mergelę labai myliu,
Mojančią balta skara.

      Laimutė Kasparevičienė
..............................................

APKABINAU GYVENIMĄ

Savo ilgą gyvenimą apkabinau
Meilės juostom, išaustom širdy,
Ir kelionėj daugybę žmonių pažinau,
Jų gerumą jaučiau iš arti.

Glosčiau savo gyvenimą rankom darbščiom,
Šildžiau gėrio ir triūso liepsna,
Per gimtinę ėjau su svajonėm didžiom,
Per derlingas naktis ir dienas.

Šiam gyvenime aš su kūrybos galia
Nešiau grožį gimtosios kalbos,
Tarsi staltieses klojau į skrynias dailias
Pažinimui, vertas pagarbos.

Savo ilgu gyvenimu glaudžiau visus
Prie krūtinės su meile karšta,
Kad kitiems kelyje būtų gera, šviesu
Po padange - saulėta, gimta.

          Albinas Antanas Kazlauskas
.........................................................

                GERUMAS

Nepagailėk benamiui centų,
Įdėk į delną riekę duonos,
Žinok ir jis nori gyventi
Iš suteiktos žmonių malonės.

Tu palinkėk benamiui laimės
Surasti ir buveinę šiltą...
Tegul tikėjimas ateina,
O gerumu suteik jam viltį!

Nesigailėki jį sušelpęs,
Už tai atlygins tau Aukščiausias.
Gerumas numalšina alkį,
Tau bus atsidėkota gausiai...

             Vytautas Lukšas
...................................................

NATIURMORTAS

Mano knygos ringėmis sustoję,
Gieda ditirambus praeities,
Iki dėmės išblukusiomis raidėmis,
Ir šaukias buvusios šlovės.
O aš plaukiu, nelyg Kon Tiki
Per laiko vandenyną,
Nepastebėdama mirties.
Vis dar tikiu aš salą pamatyti,
Oazę savo rasti, kur atsigerčiau
Eliksyro gyvasties.
Kaip debesis raudas išlyčiau
Į gilią salos akį,
Ten sutekėtų 
Mano liūdesio syvai.
Nukritusi našta paliko siaurą taką.
Gal tai pradžios pradžia
Slapta žadėta tyliai?
O gal tai tik išblukusi knyga?
Vilties, mirties ir atradimo
Natiurmortas.
Bet ar begrįšiu?

    Anelė Emilija Mažeivaitė
.....................................................

 

        RUDENIUI

Tu surink paskutinius obuolius
Ir išdalink vienišoms širdims,
Kad saldumas primintų šviesą

Net tamsiausiom rudens naktim.

Juos nuneški vėjui ant delno,
Kad pažadintų džiugias mintis!
Lai laimės, sėkmės nusipelno
Ir užmezga naujas viltis!

Lik šalia tų, kurie kantriai laukia,
Kurių širdys dar meile liepsnoja!
Padaryk jiems gyvenimą jaukų
Ir atneški šviesesnį rytojų!

           Janina Narvilienė
........................................................

LAPKRIČIO ŠVIESA

 

Gal tu žinai? Kodėl

Su rudeniu ir liūdesys pareina?

Toksai skaidrus kaip krištolo lašai.

Jis primena man vėjo, jūros dainą,

Kurios melodijos ir žodžių tu neparašei.

Krūtinėje akmuo ir tuštuma bežadė žaidžia,

O ašaros vis byra kaip lietaus ženklai...

Juk nieko tu nenori, nieko tau nereikia,

Tiktai ramybės, džiaugsmo, saulės angelų prašai...

Dar ne Kalėdos, dar ne eglutė,

Švelniai į langą spokso žvaigždutė.

Rudeniu kvepia Dieviškas rojus,

Rymau prie lango aš atsistojus.

Liūdną dainelę tau švelniai niūniuoju,

Lapkričio šviesą į širdį vilioju!

Taip noris prie židinio jaukiai sėdėti,

Į spragsinčią ugnį ramiai žiūrėti!

Dar ne pavargom šiandien gyventi,

Leiski, Dievuli, Meilėj pasenti…

 

        Alma Panebažytė – Viskontienė
..........................................................

 

SKIRTINGUMAS

Taip trūksta žemėje ramybės,

Nors bendrą dangų turime,

Vis kuriam pyktį su kaimynais,

Maištaujam, naujus ginklus kuriame.

Pietų pasaulis veisiasi,

Žmonių ten vis daugėja.

Gyventi šilumoje gera,-

Tik valdantys ten praturtėja.

O šiaurė įvairove sirpsta,

Vaikų nuolat mažėja.

Dviejų lyčių nebeužtenka,

Tviska paradai gėjų.

Net skrieja šaudmenys dangui

Dėl turtų, žemės plotų,

Kažkas mandrumą reikšdamas,

Kitas valdyt pasaulį moko.

            Eduardas Povilaitis
....................................................


 

    NAKTIES ŽIBURIAI 

Žiburiai, žiburiai,

Kur klajojat vėlią naktį?

Naktį, juoda skraiste apsigaubusią,

Nešančią pasauliui laimę ir ramybę.

O jūs palydovai nakties,

Kam gi keičiate nakties portretą!

Kam naikinat realumą,

Sklindantį mažais pluošteliais per laukus.

Jūs klaidžiojat gatvelėm tartum šmėklos

Ir naktis palieka miestą tylų.

Sau paguodos ieško

Vien laukuos, miškuos.

Ten jau nieks ramybės

Jai nedrumsčia,

Ten tik ji pajunta,

Kad yra toks vardas.

Nijolė Prušinskaitė – Bagdonienė

........................................................
LAPAMS KRINTANT

Geltonas klevo lapas virpa
Prieš jam atsiskiriant 
Nuo išmaitinusios šakos,
Dar lapo atminty kaitra ir viltys,
Bet krinta lapas jau kitoks...

O saulės kiek, kiek atsigerta,

Kiek aukso sukaupta savy,

Netruks nukristi – vėjas šaltas,

Bus prarasta, tai ką turi. 

Ruduo jau skleidžia savo sparną

Ir klevas dūsauja liūdnai,

Bet lapai dar dalina auksą -

Pražydo žemė geltonai.

Suras kiekvienas lapas vietą,

Atguls tarp brolių, seserų.. 

Kaip ir žmogus - namus palieka,

Pavirsta sauja pelenų...

Tik plikas klevas liks liūdėti,

Be lapų, apsnigtas, tylus.

Kūrėjo „išmislas“  - jam vėl žydėti, 

Kai saulę prisišauks dangus.

                      Zita Pukinienė
..........................................................

                   MALDA

Varinis medžių riksmas išblėso,

dangus liepsnoja vakaro ugnim.

Lėktuvas, perskridęs aukštymę,

paliko  kelią- sniego brydę.

Rankas iškėlę medžiai,

prakalbo Dieviška malda.

Nukritę lapai jau numirę,

jų gaili  vakaro žara.

Prigludusi tyla prie medžių,

be paukščių, be giesmių.

Lapelis vienas kitas likęs,

surasti bando dar žvaigždžių.

Pašiurpę mirguliuoja žiburiai,

nukritę ir sušvitę vandeny.

Staiga toli suspindusi žvaigždė

lyg pasakytų...TEESIE...

               Stefanija Šaltienė
...................................................
     GYVENIMO GATVĖ

Kol klaidžiojom po ilgą gatvę,
Atėjo vieniša senatvė.
Atgal negali ji sugrįžti,
Ten – nuklegėjusi jaunystė.

Užplūdus meilė nejučia
Liepsnojo, degė tartum žvakė.
Išsivedė kažkas slapčia,
Išėjo – nieko nepasakius.

 

Sapnavo vieniša senatvė,
Kad ji jauna, graži, žavinga.
Dar liko atkarpėlė gatvės,
Nueis. Ir pasijus laiminga...

            Janina Vambutienė
...........................................

 

                                 Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ kūrėjai