Lisabonoje, kur geltonieji tramvajai – ir muziejai ant bildančių ratų...

Inga ŠVIESAITĖ

Aš visai buvau pamiršusi apie kosulį. Tik pasiekus Europą, jis mane ėmė ir užklupo. Pradžioje buvęs švelnesnis, šį rytą jis buvo toks stiprus ir varginantis, kad net sukeldavo skausmingus spazmus. Jau pradedu galvoti apie tai, kas dar po kokių kelių dienų mane užklups. Ši kelionė mano organizmui – tikras išbandymas ir signalas man, kad turėčiau stiprinti imunitetą bei skirti daugiau dėmesio savo kūnui.

Muziejus ant ratų
Po pusryčių susipakavome savo daiktus ir ėjome ieškoti vaistinės. Nusipirkę stebuklingų miltelių, mes dar turėjome atsispausdinti vienus kelionės bilietus. Lengvai radę reikiamą tašką, patraukėme Loretos namų link. Vėl buvo apie 11 val., kai jau beldėmės į jos duris.
O pasirodo, Loreta vakar laiką leido kitaip nei mes. Susitikusi su draugais įsitraukė į portugališkas linksmybės ir namo grįžo ne per seniausiai. Tačiau kaip mergina, miegojusi dvi valandas, ji atrodė puikiai ir buvo pasiruošusi toliau su mumis pašmirinėti po Lisaboną. Taigi, visi trys sėdome į metro ir važiavome iki vietos, iš kurios išvyksta legendiniai 28 numeriu pažymėti tramvajai. Geltonieji tramvajai – tai istorinė miesto susisiekimo priemonė, neretai dar vadinama muziejumi ant bėgių, nes jų maršrutas nusidriekęs per žymiausias Lisabonos vietas.
Tačiau kaip ir prie Pasteis de Belem, taip ir prie 28 maršruto linijos pradžios buvo nusidriekusi didžiulė žmonių eilė. Atsistojome jos gale su viltimi, kad ta eilė judės taip pat greitai, kaip ir legendinėje kepyklėlėje, kurioje buvome vakar. Tačiau deja, deja. Buvo gaila laiko, todėl nusprendėme sėsti į panašiu maršrutu važiuojantį kito numerio tramvajų. „Įsivaizduokite, kokie nepatenkinti yra vietiniai, kurių 28 tramvajus yra kasdienis maršrutas“, – savo mintimis dalijosi Loreta. Net nebūdama vietinė aš įsivaizdavau. Nepatiko.

Mes – seniausioje miesto dalyje
Tačiau mes dėl eilių nebesukome galvos, nes jau stovėjome (taip, taip – stovėjome – žmonių čia buvo taip pat sausakimša) tramvajaus viduje, kuris buvo dekoruotas medžiu. Bet, o likime! Po kokių 10 minučių ši transporto priemonė ėmė ir tiesiog sustojo. Mes kone bambtelėjome į priešais esantį tramvajų, kuriam kažkas atsitiko. Vairuotojas pasiūlė arba laukti nežinia kiek, arba tiesiog eiti savais keliais. Tikriausiai net nereikia sakyti, ką pasirinkome. Ir kaip pagalvoji, visai džiaugiuosi dėl šių techninių nesklandumų, nes mes atsidūrėme Alfamoje, seniausioje miesto dalyje, kurioje vinguriuoja siauros gatvelės, pilna jaukių krautuvėlių ir restoranėlių. Pasiekėme dar vieną „Miradouro“, iš kurio galėjome pasigrožėti Lisabona kitoje miesto pusėje. Leidomės žemyn nuo kalno, užsukome į porą krautuvėlių. Iš vienos išeiti buvo tiesiog neįmanoma – rankų darbo keramika mus traukte įtraukė.
Nusileidome beveik prie pat Tacho upės kranto ir staiga pamatėme atriedantį 28 tramvajų, kuriame buvo ir vietos, ir nereikėjo laukti jokiose eilėse. Šokome į jį ir gyrėmės vieni kitiems, kad štai, va, mes sėdime 28 tramvajuje ir net prie lango! Mane vėl stebino portugališka keramika – kai kurių namų fasadai buvo iškloti mano svajonių plytelėmis. Viena spalva keitė kitą, akyse mainėsi raštai. Išlipę iš tramvajaus skubėjome į metro – tikėjomės, kad mūsų bilietėliai dar bus galiojantys ir mes dar galėsime nuvažiuoti iki Rossio, kitaip dar žinomos kaip Pedro IV, aikštės. Galėjome – woohoo!

Po galais, mes pasiklydome...
Atokvėpio minutė ir penas akims buvo vienoje svarbiausių kadaise vietų, kurioje vyko tokie „renginiai“, kaip koridos, egzekucijos ar maištai. Na gerai, gerai – čia miestiečiai švęsdavo ir gražias šventes. Puiku tai, kad kai kurios prie aikštės esančios kavinukės čia dirba nuo 18 amžiaus. Žinoma, šiek tiek pasikeitusios, bet visgi! Nutarėme, kad iki Loretos namų eisime pėsčiomis, pakeliui užsuksime į kepyklėlę nusipirkti dar neragautų pyragėlių su krevetėmis ir žuvimi bei apsilankysime kokioje parduotuvėlėje, nusipirksime šiek tiek maisto kelionei, nes šiandien yra ta diena, kai su JUO mes tarsime sudie Portugalijos sostinei. Vos tik pajudėjus iš aikštės, mums jau nesuskaičiuojamą kartą buvo tiesiog vidury dienos pasiūlyta įsigyti narkotikų. „Iš veido matau, kad mėgstate parūkyti“, – tvirtino gatvės prekeivis JAM. Tam, kuris gyvenime nėra net cigaretės turėjęs burnoje. Buvo linksma.
Taigi, ėjome Loretos namų link pro puikų kvartalą su gražiai sutvarkytomis alėjomis, prabangiais restoranais bei parduotuvėmis ir ... pasiklydome. Loreta pasimetė ir nebesuprato, kur mes randamės. Tačiau, kadangi buvome trise, greitai susiorientavome ir jau po gero pusvalandžio gulėjome ištiesę kojas jos svetainėje, kimšome pyragėlius ir paskutinį kartą Portugalijoje mėgavomės baltu vynu. Štai taip aš ir įsivaizduoju pietietišką gyvenimą: pro aukštus ir didelius langus besismelkianti popiečio saulė, pyragaičiai su krevetėmis ir vynu, už lango sodas ir tolumoje nusidriekęs nuostabus miestas. Net nesinorėjo pakilti nuo sofos. Tempiau iki paskutinės minutės, kol JIS griežtai tarė: „Jau tikrai laikas!”. Gaila, kad laikas, gaila, kad geriausios akimirkos taip greitai praskrieja, gaila skirtis ir su Loreta. Na, bet laikrodis jau rodė 6 val., tad į kuprines susikrovėme savo išskalbtus (o Loreta – ačiū dar kartą!) rūbus ir patraukėme stoties link.

Ačiū tau, Lisabona!
Šį vakarą turėjome atsidurti Evoroje, kuri nors vakare ir nieko nežadėjo, tačiau ryte pateikė labai malonių staigmenų. Taigi, stovėjome perone, laukėme atvažiuojančio traukinio. Paskutinėmis minutėmis vis dar loretiškai ir ingiškai blevyzgojome, taip bandydamos atitolinti išsiskyrimo slogutį. Nors iš tiesų liūdėti nebuvo ko – kažkada vėl susitiksime kokiame nors pasaulio kampelyje – ar pas ją, o gal ir pas mane, ir vėl bus gerai, ir vėl bus juoko, pasvajojimų bei apmąstymų „o kas, jeigu...“.
Mes jau traukinio viduje. Dramatiškas atsisveikinimo performansas su delnu ant lango, pradedantis judėti traukinys ir tolstanti draugės figūra. Buvo geras laikas. Ačiū Tau, Loreta. Ačiū Tau, Lisabona.
Buvome pavargę, net nepastebėjome kaip traukinio ritmas mus palengva liūliavo – prieš užmerkiant akis dar spėjau pažvelgti tai į vieną, tai į kitą pusę, kurią skyrė Vasko da Gamos tiltas. Buvo gražu – šviesose paskendęs miestas, mėnulio pilnatis, atsispindinti Tacho upės paviršiuje ir kažkur horizonte jaučiamas vandenynas.
Atsibudome jau Evoros stotyje. Mus apgaubė portugališkos nakties tamsa ir vėsa. Turėjome numatę vietą, kur statysime palapinę ir patraukėme jos link. Ir tai buvo pirmoji šio miestelio staigmena mums – tame taške, kur planavome įsikurti, nutūpė šimtai (jei ne tūkstančiai) migruojančių paukščių. Jie skleidė ypatingą savo klegesį – kažkoks panašus subruzdimas būdavo Maroko turguose. Numojome ranka į triukšmaujančius kaimynus ir sulindome į palapinę. Nors iš pradžių gal ir nesijautėme savo komforto zonoje, tačiau nuovargis nugalėjo – naktis nusinešė mūsų sapnus į kitą dieną.