Agnė Benetytė, „Palangos tilto“ žurnalistė
Šiandienos pasaulio klystkelių fone ypač svarbu nepamiršti ir mūsų šalies bei palangiškių skaudžių patirčių. Čia, Palangoje, kadaise vyko tremtinių sueigos, o žmonės, nepaisydami KGB šešėlio, telkėsi, kad neišnyktų jų patirta tiesa. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Palangos filialo vadovas Arūnas Šateika „Palangos tiltui“ pasakoja apie organizacijos gimimą, pavojus sovietmečiu, palangiškių tremties istorijas ir šiandienos pastangas išlaikyti gyvą istorinę atmintį.
– Esate Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos filialo vadovas. Ką Jums reiškia šios atsakingos pareigos?
– Jau trejus metus dirbu šiose pareigose. Gal net būtų metas kažkam užleisti vietą, nes jos yra rotuojamos. Pareigos atsakingos, nes...
Palangos tremtiniai ir politiniai kaliniai 1988 m. lapkričio 12 d. įkūrė savo organizaciją. Įvyko pirmasis iniciatyvinės grupės susirinkimas, jos seniūne tapo tremtinė Vida Galdikienė. Tuo metu dar klaidžiojo truputis baimės ir nepasitikėjimo, tačiau visa tai išnyko, kai 1989 m. sausio 28 d. Palangos tremtiniai buvo sukviesti į pirmąjį visuotinį Sovietų susirinkimą. Tuomet poilsio namų „Neringa“ salė vos sutalpino visus atvykusius.
Pirmasis įsikūrė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyrius, antrasis – Vilniaus, o Palangai atiteko trečioji vieta (juokiasi). Galiausiai filialai pradėjo veikti kiekviename Lietuvos mieste.
Tuo metu Lietuva dar buvo Sąjungos sudėtyje, mūsų šalyje veikė KGB. Prisiminkime, kokiais laikais tai vyko – žmonės bijojo, ir tai iš tiesų buvo pavojinga. Pradžioje veikėme prisidengdami komiteto vardu, nes sąjunga oficialiai nebuvo galima. Vienas politrukas kartą, eidamas pro šalį, net mestelėjo, kad anksčiau žmones į tremtį veždavo vagonais, o dabar niekas nebeveš – varys pėsčius, kad būtų mažiau išgyvenusių. Tačiau mes visada šventai tikėjome, kad Lietuva bus laisva.
1989 m. sausio 30 d. buvo įkurtas Tremtinių klubas. Netrukus sulaukėme ir 1990 m. kovo 11-osios – Lietuvos laisvės, įvyko tai, ko laukėme!
Pirmame Palangos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos komitete dirbo tokie iniciatyvūs palangiškiai: A. Tranyzas, V. Galdikienė (pirmininkė), aš, E. Minelgaitė, J. Jurevičiūtė, R. Majoraitė, L. Alminas.
Dar pirmojo susirinkimo metu vykusi registracija parodė, kad tremtinių Palangoje yra apie 350. Mes apjungėme žmones, į Sibirą iškeliavusius iš viso Palangos valsčiaus, kuriam priklausė ne tik Palanga, bet ir Žibininkai, Monciškės, Vidmantai ir kt.
Kasmet visos šalies Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos klubų nariai renkasi vasaros susitikimui. Ir kas dešimt metų fotografuojamės pagal metus, kada buvome ištremti. Prieš dešimt metų žmonių dar buvo nemažai, o šiemet jau visai mažai – gal iki 20. Šią sunkią dalią patyrusieji iškeliauja Amžinybėn.
Tarkime, mano šeimą į tremtį išvežė 1945 m., o aš iškeliavau dar net neišvydęs šio pasaulio – mano mama tuo metu laukėsi.
Šiuo metu Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos skyrius jungia apie 100 narių.
– Kokios yra pagrindinės sąjungos veiklos kryptys ir tikslai?
– Būtina išlaikyti tautos sąmoningumą ir neleisti pamiršti to, ką patyrė visi šie žmonės. Esame gyvi mūsų valstybės patirtos tragedijos liudytojai.
Stengiamės tęsti svarbiausius mūsų sąjungos darbus – išsaugoti Lietuvos ir Palangos tremtinių kančių istoriją, puoselėti ir toliau rinkti su tuo susijusius faktus bei dokumentus, prižiūrėti esamus ir statyti naujus paminklus, menančius tremtinių ir partizanų kovas už Lietuvos laisvę buvusio Palangos valsčiaus teritorijoje. Tarp jų ir tremtinių kapus Palangos, Šventosios kapinėse, paminklą Narimanto kuopos nariams atminti Žibininkų miške ir kt. Neseniai kartu su verslininke Laura Matulevičiūte atstatėme užverstą partizanų slėptuvę netoli „HBH“. Nuoširdžiai dėkojame už paramą ir palaikymą.
1993 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos skyriaus iniciatyva įkurtas Tremties ir rezistencijos muziejus, kuris veikia vienoje iš mažiausių Palangos kurorto medinių vilų – „Vaidilutėje“. Skyrius ir jo savanoriai visuomeniniais pagrindais rūpinasi muziejumi: savanoriai pritaikė vilą muziejaus veiklai, patys veda ekskursijas.
Ekspozicijoje pasakojama apie lietuvių dalyvavimą rezistencijoje ir tremtis, kurios sulaužė daugybės žmonių likimus. Atskira ekspozicijos dalis skirta iš Palangos kilusiam Lietuvos partizanų vadui generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui (1909–1954). 2009 m. Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu generolas buvo pripažintas Lietuvos, kovojusios prieš sovietų okupaciją, vadovu, faktiškai ėjusiu prezidento pareigas. Tais pačiais metais jam suteiktas ir Palangos miesto garbės piliečio vardas. 2004 m. Palangos centre generolui pastatytas paminklas.
Tremties ir rezistencijos muziejuje turime daug unikalių eksponatų – tremtyje sukurtų daiktų, užrašytų atsiminimų. Visgi ekspozicijos ir mūsų sukaupti eksponatai išdėlioti savanorių, kurie nėra šios srities profesionalai ar muziejininkai. Laimei, savivaldybė skyrė lėšų. Paruošti techniniai dokumentai, tad ruošiamės dideliam atsinaujinimui: bus renovuota vila, kurioje įsikūręs muziejus, planuojame skirti pinigų ekspozicijų sutvarkymui, tam pasitelkiant muziejininkus.
Tikimės, kad muziejus taps interaktyvus ir dar patrauklesnis tiek vyresniems, o ypač – jauniems lankytojams. Norime demonstruoti filmuotą medžiagą, suskaitmeninti istorines nuotraukas.
Muziejus neturi šildymo sistemos, tad lankytojams patogu jį lankytis tik vasarą. Tačiau atveriame duris ir šiltesnį rudenį ar ankstyvą pavasarį – visada laukiame lankytojų.
Aktyviai bendradarbiaujame su gimnazijomis, kviečiame moksleivius ir jų mokytojus čia kuo dažniau lankytis, ypač pilietinio ugdymo pamokų metu. Laukiame ir istorikų su savo auklėtiniais, ir visų geros valios žmonių. Esame atviri diskusijoms su visais, net su kitaip mąstančiais, tačiau į konfliktus nesiveliame. Per daugelį metų patirties greitai perprantu žmones ir jų mąstymą.
– Ar jaunimas pilietiškas?
– Jei šeima pilietiška – tai ir atžalos tokios pat.
Buvo ir tremtinių, kurie po baisių patirčių taip bijojo, kad net savo anūkams apie tai nepasakojo. Tačiau pamažu viskas keičiasi.
Daug priklauso ir nuo mokytojų aktyvumo.
– Esate profesionalus ekskursijų vadovas. Ar savo gebėjimus sujungiate ir su tremtinių istorijos pasakojimu žmonėms?
– Žinoma. Tarkime, kai ekskursijų dalyviams pasakoju apie Palangos senąją vaistinę Vytauto gatvėje, visada primenu ir apie tai, kad šio pastato patalpose 1944–1951 m. veikė NKVD būstinė. Šios žiaurumais garsėjusios organizacijos veiklos faktas bei čia kentėjusių žmonių vargai įamžinti tautodailininko A. Žulkaus sukurtu paminklu. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos filialo nariai prižiūri vaistinės kieme 1988 m. pastatytą medinį kryžių, skirtą tremtinių atminimui, bei šalia kryžiaus išdėliotus akmenis su Palangos žmonių tremties vietų pavadinimais. Tamsaus granito plokštėje iškaltos partizanų pavardės...
Beje, dalis KGB nukankintų žmonių dingo be žinios – jie buvo nužudyti, o jų kūnai paslėpti, užkasti ir niekada nerasti. Lietuvai atgavus laisvę Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos filialo nariai bandė kreiptis į dar gyvus buvusius stribus, prašydami pasakyti, kur ieškoti artimųjų palaikų, tačiau jokios pagalbos nesulaukė. Greičiausiai kūnai buvo paslėpti pelkėse.
Ar žinojote, kad Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus pats stengėsi, kad tremtiniai negrįžtų į Lietuvą? 1956 m., tremtiniams pradėjus grįžti į Lietuvą, A. Sniečkus kreipėsi į Maskvą, kad ši jiems uždraustų apsigyventi Lietuvoje. Jo tikslas buvo neleisti sugrįžti žmonėms į jau „išvalytą“ nuo liaudies priešų Lietuvą. Tuo tarpu į kitas šalis tremtiniams buvo leidžiama grįžti. Labai norėčiau šį faktą patvirtinantį dokumentą eksponuoti muziejuje – bandysime gauti jo kopiją.
– Kokius iššūkius šiandien patiria politinių kalinių ir tremtinių bendruomenė?
– Mūsų mažėja. Tai natūralu, tačiau mes visada laukiame simpatikų, rėmėjų...
– Kokia žinia šiandien Jums atrodo svarbiausia – tiek jaunajai kartai, tiek visai visuomenei, kalbant apie tremtį, laisvę ir atmintį?
– Išsaugoti mūsų tautos atmintį. Jei nežinosime savo kankinių ir didvyrių, tokia valstybė neturi ateities.
Jaunimui linkiu aktyviai stoti į Šaulių organizaciją – agituoju iki užkimimo, nes manau, kad tai labai svarbu.
O baigusius mokslus užsienyje, įgavusius patirties, prašau grįžti į Lietuvą! Žmogus be šaknų nebus laimingas ir gerbiamas. Mes jūsų laukiame. Pasaulio žmogus – tai tik graži, bet tuščia demagogija...
Po nuotraukomis:
1988 m. Pirmasis Palangos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos komitetas. Iš kairės: A.Tranyzas, V.Galdikienė (pirmininkė), A.Šateika, E.Minelgaitė, J.Jurevičiūtė, R.Majoraitė, L.Alminas
LPKTS Palangos skyriaus pirmininkas Arūnas Šateika
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos filialo nuotraukos
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.