Maištingieji Palangos inteligentai ir šauliai 1923 metų žiemą narsiai rėmė sukilėlius Klaipėdoje

Po to, kai „Palangos tilto“ laikraštyje sausį buvo išspausdintas šių eilučių autoriaus straipsnis, skirtas Klaipėdos atgavimo Lietuvai ir Klaipėdos krašto sukilimo 90-mečio metams („Ir palangiškiai Klaipėdoje visada kaip namiškiai“), paskambino iškili kraštovaizdžio architektė, daug širdies investicijų Palangai visais laikais negailinčios Vaineikių giminės energinga tęsėja Rūsna Vaineikytė: „O kodėl nutylėtas palangiškių vaidmuo ir parama sukilėliams Klaipėdoje? Apie tai išsamiai rašoma 1931 metais Kaune išleistoje S. Vaineikienės knygoje „Palangos atsiminimai“ 83-88 puslapiuose. O knygos autorė ir sukilimo medaliu apdovanota. Gal ir šių dienų „Palangos tilto“ skaitytojams šis tekstas nebūtų nuobodus, o praplėstų pažinimo horizontus?“
Šia proga priminsime skaitytojams, kad rašytoja Stasė Vaineikienė (1984-1946), 1900 m. baigusi Lomžos mergaičių pensioną, gyveno Palangoje. Su vyru Liudu Vaineikiu platino caro valdžios draudžiamą lietuvišką spaudą, sykiu organizavo lietuviškus spektaklius, už tautiškas nuostatas su vyru buvo tremtyje Sibire. Vaizdingai ir išsamiai knygose ir straipsniuose aprašė XX a. pradžios Palangos visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Palangiškiai rėmė Klaipėdos „lietuvinintojus“.
„... Prieš Kalėdas, tais pačiais metais atvyko amerikietis Ivaškevičius. Prašė keliauti su juo į Klaipėdą ir padėti jam susipažinti su Klaipėdos krašto lietuviais, kuriuos ketino išjudinti sukilti prieš prancūzus ir prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Sumanymas atrodė drąsus. Iškeliavome: p. Ivaškevičius, gyd. Tercijonas, Gudauskis, p. Rimkus ir aš. Muitinės valdininkas nenorėjo Ivaškevičiaus praleisti, nes jo dokumentai buvo paruošti kitoje vietoje pereiti sieną, bet prašomas ir pasakius tikslą, sutiko nekliudyti. Nuvykę sustojome „Ryto“ viešbutyje. Dar prieš karą pažinau kelius veikliuosius Klaipėdos lietuvius. Iškeliavau jų pakviesti pasitarti, a. a. p. Bruožį, p. Jankų, p. Braką, kun. Gaigalaitį, p-lę Zaunytę, p. Lebartą, o tie jau nurodė daugiau asmenų. Susirinko didokas būrelis. Ivaškevičiaus buvo visi vaišinami, o po vaišių aiškinamas atvykimo tikslas. Pasiūlytai Ivaškevičiaus minčiai sukilti buvo karštai pritarta. Daug kalbėta.
Ivaškevičiaus degtukais išrinktam sukilėlių komitetui, kurs turėjo sukurti tą sukilimą, paaukojo 100 dolerių.
Ivaškevičius pasiliko Klaipėdoje vykdyti savo sumanymo, o mes grįžome anksti rytą traukiniu iki Kretingalės. Neradusi stoty arklių, pasiūliau eiti tiesiai į Palangą, tikėdamasi žinanti kryptį. Stebiuosi iki šiol, kaip sutiko braidžioti po gilų sniegą, ir labai ilgai klaidžioti, kol patekome į Pryšmančius, o ne į Palangą.
Ivaškevičius lankėsi visame Klaipėdos krašte, kurstydamas sukilti. Nelabai tikėjomės, kad ką pasiektų, nes ne visur žmonės pritarė, bet po kiek laiko tai pavyko, išgirdome ruošiant sukilimą. Vieną vakarą, jau labai vėlai, sužinojau, kad naktį prasidėsiąs sukilimas. Tai sužinojusi, negalėjau nurimti, norėjau ką arčiau išgirsti ar pamatyti. Išėjome keliese sienos link. Naktis buvo tyli, sustoję klausėmės, gal nugirsime garselį. Girdėjome tik ramiai jūrą alsuojant, eidami jos pakraščiu. Įbauginti neva vokiečių pabėgėlių pasislėpusių už kopų, bailiai dairėmės aplink. Sujaudinti ėjome vis į priekį, tarytum norėdami prisidėti prie sukilimo. Visur buvo ramu, menkiausio sukilimo ženklo negirdėjome. Prie sienos paklausta sargyba nieko nežinojo. Praėję plentą pagal sieną, ėjome Vilimiškės link; kiek paėję staiga išgirdome triukšmą, balsus. Sugrįžę pamatėme kažkokius žmones norinčius prasiveržti per sieną ir laikomus sargybos. Tai buvo keli vokiečių žandarai, norėję pabėgti nuo sukilimo. Sargyba jų nepraleido. Jautėme prasidėjus sukilimą. Kitą dieną paskambino iš Šilutės sukilėliai, kad reikia kam iš mūsiškių vykti į Nimerzatą ir nuraminti ten susirinkusius žmones, kurie išsigando sukilimo ir nežinojo, ką daryti, netekę apsaugos, nes visi žandarai pasislėpė. Nuėjome: aš, gyd. Tercijonas ir Agnieška Sabutaitė. Radome visai nusiminusį ir nerimstantį žmonių būrį. Visi norėjo žinoti, kas čia darosi, visi įbūgę. Gyd. Tercijonas aiškino sukilimo priežastį ir pasiūlė susidaryti patiems laikiną apsaugą. Bet susirinkę žmonės visko bijojo ir nenorėjo nieko daryti, kol prancūzai tebėra Klaipėdoje. „Išvarykit prancūzus, tuomet pamatysim“, – šaukė visi. Besikalbant, atvažiavo ginkluoti sukilėliai, mes grįžom.
Išrinkome komitetą Klaipėdos krašto sukilėliams šelpti. Palangiškiai šauliai buvo pastatyti saugoti pajūrio ir artimiausių prie sienos kaimų. Nuolat su jais turėjome ryšių. Maistu juos aprūpindavo mūsų komitetas. Agnieška Sabutaitė norėjo eiti kartu su šauliais, bet kad ji viena tebuvo tokia drąsi iš moterų, nerado pritarimo.
Kiek įvairių baisių gandų pasklido pas mus. Kalbėjo, kad visi sukilėliai žuvę. Dažnai kildavo gandų, kad vokiečių laivynas artinasi vaduoti Klaipėdos krašto iš sukilėlių. Iš kur kildavo tie gandai, niekas nežinojo.
Vieną naktį sukilėlis stovėdamas pajūryje pakėlė triukšmą, jam pasirodė besiartinąs laivas, o tai tebuvo gluosnio šakutė, prie kurios stovėdamas jis užsnūdo.
Kai sukilėliai artinosi Klaipėdos pulti, nebegalėjome sužinoti. Likusios šaulių šeimynos nerimo vis dėl tų skleidžiamų baisių gandų. Išblaškyti gandams ir nuraminti likusioms šaulių šeimoms, pasisamdžiau arklį ir iškeliavau Klaipėdos link. Kelias tuščias, niekur nė gyvos dvasios. Pakely ramu ir sodybos tuščios, tartum išmirę. Nejauki kelionė. Tik Kalotėje sulaikė mane sargyba. Apsidžiaugiau išvydus gyvą žmogų, norėjau pasiteirauti ką ir sužinoti, kur palangiškiai šauliai. Bet sargybinis nedaug težinojo, ir patarė pasisaugoti važiuojant į Klaipėdą, nes dar iš ryto šaudėsi prancūzai su sukilėliais ir vargiai dar Klaipėdą paėmė. Nuo Kalotės kelias taip pat tuščias, tik kur nekur pastebėjau sargybą.
Prie Klaipėdos pastebėjau keistą reginį; pagal plentą važiavo vienoj pusėj prancūzų kareivis, kitoj – sukilėlis, abu ginklus persimetę per petį. Panorau sužinoti iš sukilėlio, ar paimta Klaipėda, bet nieko neatsakė, tik numojo Klaipėdos link. Keliavau į Klaipėdą. Įvažiavus pastebėjau didelį sambrūzdį. Sužinojau, kad Klaipėda paimta sukilėlių, dabar prasidėjusios derybos. Sukilėliai raiti būriais jodinėjo po miestą.
Suradau sukilėlių stovyklą, nustebau, kaip susigrūdę žmonės. Vargais negalais pasisekė sužinoti apie palangiškius šaulius, galėjau grįžti atgal raminti šaulių šeimynų. Grįžtant kelias taip pat buvo tuščias, nes, prasidėjus sukilimui, daugumas kaimiečių pasislėpė Klaipėdoj.
Maisto ir piniginių aukų vežėme į Klaipėdą sukilėlių komitetui. Klaipėdos kraštas buvo mūsų“. (Iš S.Vaineikienės knygos „Palangos atsiminimai“, 1931 m.).