Mano kelionė su emigrantais iš Anglijos į Lietuvą ir Palangą

Mano kelionė iš Anglijos, Bristolio, į Lietuvą, o man ir į Palangą, buvo įdomi ir stebint, ir pašnekinant bendrakeleivius, kurie Anglijoje tikisi geresnio gyvenimo.

Nusprendė sugrįžti namo
Vaikinas (vėliau sužinojau vardą – Genadijus), įlipęs Bristolyje, anksčiau gyveno Latvijoje. Prieš tris metus atvažiavęs  pas mamą ir pabandęs laimę Anglijoje, šiandieną nusprendė grįžti namo. Gyvenimu svečioje šalyje nesiskundė (turėjo gerai apmokamą darbą, nestokojo draugų), tačiau sakė, jog daugiau čia pasilikti nebenori. Jis nori savam Liepojos mieste vėl pradėti gyvenimą iš naujo. Jaunuolis pasakojo, jog dėdė jam jau surado darbą ir atvažiuos į Klaipėdą jo parsivežti.
Kita keleivė, mergaitė Vincė (vardas pakeistas) du mėnesius rinko braškes viename dideliame anglo fermerio ūkyje. Mergina pasakojo, jog ji buvo patalpinta gyventi viename vagonėlyje su rumunais. Pabėgo, susirado gyventi kitur, norėtų sugrįžti, tik „ne į braškes”.

„Karališkos vietos”
Mačiau mergaitės jaudulį, kai mūsų autobusiukas artėjo Marijampolės link. Telefonas net įkaito Vincės rankose, bepranešinėjant savo artimiesiems, kiek gi liko iki to momento, kai jie apkabins vienas kitą.
Priekyje manęs sėdėjusios dvi šilutiškės merginos visą kelionę nenustojo kažką vis kramčiusios. Matomai, taip jos nutarė „užmušti laiką”. Jos jau penktą kartą naudojosi mūsų autobusiuko paslaugomis, todėl sėdi „karališkose kėdėse”.
Mūsų vairuotojas Aurimas jau kelionės pradžioje instruktavo, jog kai važiuosime, ir mes penktą kartą kaip šios damos, tai  naudosimės privilegija ištiesti į priekį kojas ir pavargusias strėnas. Merginos jau seniai gyvena Anglijoje. Viena - septynerius metus, kita – trejus. Man visada patinka stebėti kaip žmonės susitinka po ilgo nesimatymo laiko. Žinojau, jog merginos važiuoja namo užtarnautų atostogų..

Su Gintare labiausiai ir susibičiuliavome
Kadangi arčiausiai sėdėjusi mergina su manimi buvo ranka ir koja prisišliejusi visą kelionės laiką, tai mudvi su Gintare labiausiai ir susibičiuliavome. Gintarė – nepaprastai graži lietuvaitė.
Mergina pasakojo, jog Anglijoje gyvena kartu su mama. Atvažiavusi pas ją neseniai. Anksčiau buvę su mama įtempti santykiai, dabar baigiančios viena prie kitos priprasti. Lietuvoje gyvenusi su savo pussesere (Gintarės tėvai išsiskyrę, brolis gyvena su tėvu).
Nustebau, kad Gintarei tik šešiolika metų, o ji jau spėjo pagyventi Amerikoje – Čikagoje prižiūrėjo vaikus. Ne pagal metus subrendusi mergina džiaugėsi važiuojanti į Lietuvą. Ji labai pasiilgo savo draugų, mokyklos, mokytojų. Pasakojo, kaip šiltai buvo sutikta mokytojų, kai kartą apsilankė savo buvusioje mokykloje. Nors dar vaikino Gintarė neturi, tačiau ji turi nemažai svajonių: dainuoti, o grįžus į Angliją, mokytis koledže, susirasti darbą.
Kaune ji kaip paukštukas išskrido iš autobuso mėgautis laisve, namais, draugais ir jaunystės teikiamais vasaros malonumais. Taip norėjosi palinkėti šiai puikiai mergaitei sėkmės ir tėvų meilės.

Europos kelių „generolai”
Mano kelionė taip pat artėjo į pabaigą. Kai pradedu užuosti drėgną ir jūržolėm kvepiantį orą, žinau, jog greit Klaipėda ir mano gimtasis miestas – Palanga.
Po savaitės ar kitos mūsų autobusiukas vėl „išplauks“ į didįjį kelią. Nejučia prisiminiau jaunystės metais žiūrėtą kino filmą „Smėlio karjerų generolai”. Šiandieną tokius ar panašius į juos regiu zujančius Europos keliais. Jie susirado šį kelią, kurį pavertė savo verslu.
Teko girdėti nemažai atsiliepimų apie vairuotojus, vežančius tautiečius į anglijas ir kitur, bet mano kelionės sužavėjo ne tik mane vairuotojų draugiškumas.
Vairuotojas Aurimas pasakojo, jog pradėjęs šį verslą prieš daug metų, šiandieną jau neberizikuotų tai daryti. Prieš porą mėnesių viename Anglijos nedidelio miestelio automobilių stovėjimo aikštelėje jį apvogė pro šalį ėjęs „bomžas“.
Tik sekundei palikęs atvirą mašiną neteko didelės sumos pinigų, dokumentų, raktų ir kitų vertingų dalykų. „Policijai nepavyko išsiaiškinti kas tai padarė, todėl bylą nutraukė. Nuostolius reikės padengti savo prakaitu”, – liūdnai linguodamas galvą sakė Aurimas. Kelionės pabaigoje, mane išlaipinę Klaipėdoje, abu mūsų raudonojo autobusiuko vairuotojai kaip susitarę vienu atokvėpiu išpyškino: „Sugrįši, nusiprausi, pailsėsi ir vargo kaip nebūta“. Išsipildė Genadijaus iš Liepojos prieš kelionę pasakyti žodžiai: „Viskas bus gerai, o jei nebus gerai – vis tiek bus gerai”.