Maži meniškų palangiškių džiaugsmeliai priešais didelę jūrą

Savo kūrybos „laivelius“ į didžiuosius menų vandenis „išplukdė“ dvi sudėtingo, bet sėkmingo likimo palangiškės. Fatališkas sutapimas: abi iš visada praturtinančios, į sėkmę vedančios, niekada neapgaunančios „Knygų karalijos“.
Beje, apie sėkmę labai įžvalgiai yra tarstelėjęs pasauliui savo sentencijomis žinomas politikas – optimistas Vinstonas Čerčilis nuo Temzės: „Sėkmė – tai gebėjimas judėti nuo vienos nesėkmės prie kitos, neprarandant entuziazmo“.
O pagaliau, kiek ilgai kuriančiai širdžiai gali nesisekti?
„Dvidešimt procentų talento, aštuoniasdešimt procentų darbo, darbo, darbo iki nemigos, – ir sėkmė tiesia ranką, viskas – „okey“, ir kasdienybės pilkos balos sušvinta vaivorykštės spalvomis“.
Palangos meninio gyvenimo metraštininkui labai malonu konstatuoti šiuos faktus:
a) 2013 metų kovo 8-osios išvakarėse Palangos knygyno vadovė, dviejų sūnų mama, mylinti žmona ir pro visa, kas gražu, švelnu nepraeinanti Vilija Zeniauskienė kavinėje-galerijoje „Liepa“ viešuomenei pristatė išsamią šilko, veltinių darbų parodą „Fantazijų spalvos“;
b) iškili Palangos bibliotekininkystės specialistė, į sąvoką „senjorė“ dar niekaip neįtelpanti veiklioji Anelė Emilija Mažeivaitė išleido solidžios apimties eilėraščių rinkinį „Paukščio žvilgsnis“.
Sutikime, jog šiame „silikoninių manierų“ laikmetyje laimė yra atrasti tikros vertybės „krumslelį“, o ne „išprotautą“ žodžių „konstrukciją“. Man labai įsiminė maksimaliai neįmantrus, o visą apimantis draugiškos visai Palangai, Šventajai ir visiems, kas čia gyva kūrybiškosios Anelės Mažeivaitės eilėraštis:
Man žvėriškai gaila to laiko,
Kai aš buvau dar mažas vaikas,
Kai galėjau tėvui veidą nušluostyt,
Nors kvepėjo jis dūmu „Primos“,
Garu išgertos degtinės.

Prie batų krūvos užaugau,
Man batai ir vaškas kvepėjo,
Ant kelių kietų jo sėdėjau,
Tėvas nepyko, tylėjo...
Nesupratau, kas jo širdžiai rūpėjo.

Kartais dirbdavo, kaip pakvaišęs,
Kalė batus it malkas,
Keiksmais rusiškai griaudėjo.
Staiga, burnojimą pamiršęs,
Padą bato glostė lyg vaiko galvą.

Du žmonės jame gyveno,
Piktas ir geras vyras.
Gal tik upė ir žuvys žinojo,
Kodėl gerumą skandino
Upėj ir porcijėlėj,

O motina, motina mano
Vis laukė,
Akis languosna
Įrėminus.
(Eil. „Prie batų krūvos
užaugau“)

Čia siela yra tokia viena maža, meninė išpažintis, dažnai dvidešimt tekstų atstoja. Knygos preliudijoje literatūrologas, magistras Rimantas Klibavičius pažymėjo: „Autorė yra iš tų žmonių, kurie mąsto vaizdais. Sprendžiant pagal vyraujančius tekstus, ji priima pasaulio vaizdus jausmais, išsako juos poetinėmis priemonėmis, nuspalvinta subtilia, muzikalia fraze“.
Ir aš pasidžiaugčiau dar tuo, jog A. E. Mažeivaitės „Paukščio žvilgsnis“, kuriam puikų ekslibrisą sukūrė žinomoji Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, o knygą maketavo duktė – sparčiai meniškai brandėjanti Gražina Eimanavičiūtė, tarsi suvienijo Palangą, jūrą ir palangiškius. Tai poetinė mūsų krašto reprezentacija.
„Jūsų vargas – mūsų džiaugsmas“.
Profesionalios kūrėjos kelią brandžia paroda „Fantazijos spalvos“ ryžtingai, prasmingai, vaisingai „įsirašiusi“ labai draugiška spaudos leidinių gerbėja, knygų globėja, jautraširdė Vilija Vaičikauskaitė-Zeniauskienė, atkakliai dirbdama, įrodė tiesą – „ugnelė dega kurstoma“.
Neabejotinai jos darbus gal ir artimoje ateityje regėsime ir didžiosiose Palangos parodų erdvėse.