Mieli tėčiai ir seneliai, esame dėkingi jums už suteiktą gyvybę, meilę ir pasiaukojantį darbą dėl šeimos gerovės, dėl vaikų laimingos ir sėkmingos ateities

Kiekvieno žmogaus gyvenime tėčiai ir seneliai palieka ryškius pėdsakus ir išminties perlus. Jie svariai prisideda prie savo atžalų auginimo, auklėjimo, patarimais ir gyvenimo patirtimi jaunąją kartą nukreipia teisinga kryptimi, nurodo daromas klaidas ir padeda jas ištaisyti. Esame dėkingi savo tėčiams už suteiktą gyvybę, už meilę ir pasiaukojantį darbą dėl šeimos gerovės, dėl vaikų laimingos ir sėkmingos ateities. Linkime jiems daug laimės, sveikatos gyvenimo keliuose ir sėkmės darbo baruose. Šiuos padėkos posmus skiriame jums, mieli tėčiai ir seneliai!
                ---
ritasi laiko tėkmė
stovi palinkusi liepa
lydi jaunystę sėkmė
ritasi laiko tėkmė
širdį aplanko meilė
raukšlės veidą vagoja
ritasi laiko tėkmė
stovi palinkusi liepa

      Eglė Baranauskaitė
 .........................................

 

       TĖVO DIENAI...

 

Pievų pievomis saulės altoriai,

rugienojai išplaukę, žali... 

Tėvo rankomis žolę paglostau – 

amžinumo šviesa taip arti... 

Kai prakalbini praeitį - grįžta

paprasti mediniai stebuklai

ir arkliukas išdrožtas šypsosi,

ir namelis spalvotais langiukais... 

Pūslėtos, sudiržusios rankos,

žemės darbus dirbusios tyliai –

aš juose amžinai susirangius,

nors plaukai sidabru jau pražilę...


 

Saulė vakaro ostiją įdeda

į tuos delnus – vaiko ir tėvo,

taip palaimina praeitį dangūs –
ji širdy visada prisikėlus...

 

            Adelė Daukantaitė
.............................................. 

                   ŠIS PASAULIS...

Kai ryto rasos baigia žemę prausti
Ir saulė kyla beržo šakomis,
Naktis seniai jau spėjo pasitraukti,
Dangaus žydrynė skamba giesmėmis.
Širdis klausytis trokšta šių giesmių,
O sieloje taip miela ir džiugu.
Pasaulis šis, man akyse sušvitęs,
Paliečia širdį lig gelmių...
Ir kaip man nemylėti šio pasaulio,
Kai akyse man šviečia saulė,
O žemė skleidžiasi žiedais,
Žydrynė skamba nuostabiais garsais.

Irena Eitavičienė

 PIENĖS ŽYDĖJIMAS

Prie didžiulio kelio, tarsi žiburėlis,

Su gelsva suknyte saulėje žaidžiu.

Kai mane nuskinsi medumi kvepėsiu,

Rankose nušvisiu saulės lašeliu.

Neužmink manęs tu, aš ilgai žydėsiu,

Žvaigždele geltona šviesiu tamsoje.

Vėjas dar bučiuoja mano gelsvus žiedus,

Dar ilgai puikuosiuos  gelsva suknele.

Kol esu, kol žydžiu, čia dar mano laikas,

Kol mane bučiuoja saulė spinduliais,

Neišvyk svajonių, jos skraidys, nors rūkas,

Kaip pūkai gėlelės, tolimais  laukais.

 

Nijolė Fultinavičienė
............................................................

    NENORIU LAUKTI

Žvaigždelė vakarinė
Kasas sau išsipynė,
Vis į Mėnulį žiūri.
Gal jis širdelę turi?

 

Ir aš kaip ta žvaigždelė,
Pabėgusi į šalį,
Dainelę liūdną traukiu,
Mėnulio jauno laukiu.

 

Daugiau nenoriu laukti...
Kaip meilę prisišaukti?
Kaip ranką jai ištiesti,
Kokiu vardu pakviesti?

Marytė Jurgaitytė – Žiūraitienė
.................................................

MARGASPALVĖ VASARĖLĖ

 

Margaspalve vasarėle,
Nuostabių žiedų skraiste
Tu, apglėbus tėviškėlę,
Su saulute, su skaisčia.
Džiugini kiekvieną širdį,
Suteiki visiems jėgų.
Te pasaulis visas girdi:
Mums gyvent, dainuot smagu!

 

                RYTAS

Aušra kai brėkšta, rūkas kyla,
Tarytum pasakoj esi!
Ir skaidrina šią ryto tylą
Giesmė lakštutės nuostabi.
Kokia palaima čia su saule
Gėrėtis krištolo rasa
Ir džiaugtis, kad esi pasauly
Dulkelė tėviškės sava.

          Laima Kasperavičienė
............................................

               IŠ TĖVO ŠULINIO

 

Kiekvieną rytą, tėve, apeinu
Žodžius ir darbus atminties šaltiny,

Ir šilumą įdiržusių delnų,
Pėdų žymes, kurias kadais įmynei.

Pro virsmą vasarų dažnai menu,
Kaip Tu skubėjai pažinimo klodais.
Dabar iš tėvo šulinio semiu
Purslus gerumo laistyt savo sodą.

Daigai jau virto ošiančia giria,
O sodas našų derlių subrandino.
Vis apeinu pavargęs vakare
Besistiebiantį saulėn atžalyną.

Aukštyn keliu nusvirusias šakas,
Bandau kreivoką atžalą ištiesint.
Iš tėvo šulinio sava ranka
Nešu tikėjimo ir gėrio šviesą.

     Albinas Antanas Kazlauskas
.......................................................

 

                VASARA KAIME

 

Kaip gera būdavo vasarą kaime -
Tėviškėj mano jauku ir linksma:
Čiulbantys paukščiai, žydinčios gėlės...
Matai, kaip žmonės triūsia aplinkui.

Myli jie savo gimtą žemelę,
Kuri pakvimpa rugine duona,
Nuo anksto ryto prie darbų kelias,
Kas dieną triūsia arimuos, kloniuos.

 

Tėviškė mano – žali pušynėliai,
Lieptas per upę, kelias namo...
Žavus peizažas užburia sielą,
Žaliam smaragde medžiai rymos...


 

O paupyje lakštutės suokia,
Žiogelis čirpina savo smuiku.
Džiūstantis šienas medumi kvepia,
Prie žemės glausdamas, jaučiuos žmogum.

      Vytautas Lukšas
.........................................................

RYTAS PALANGOJE.JŪRA

 

Jūros paukštis atlėkė

Nupraustas ryto banga,

Smėlio kopą palietė

Mėlyno sparno spalva.

Jūra smėlynais brenda

Amžinam laukime mylimo,

Pušys lyg paukštis skrenda

Žuvėdrų balsų palydimos.

Vėjo vargonai didingai

Čiurlionį ir Bachą groja,

Jūra, kokia tu galinga,

Kranto tyla atkartoja.

Eikim į audrą pažvelgti

Jūros paukščio akim,

Eikim, kai jūra verkia,

Gintarą barsto naktim.

Jūros kvapų užliūliuotas

Rytas Palangoje bunda,

Baltas paukštis sparnuotas

Šoka vasaros rumbą.

         Anelė Emilija Mažeivaitė
.................................................

 

           DIENOS DOVANA

 

Kai saulė švelniai dangų glosto,
O vėjas medžiuos valsą šoka,
Tėvų diena ateina išdidžiai,
Su meile širdį ji paliečia...
Tėtis kaip uola – tvirta, rami.
Jo žodis – saugus lyg prieglobstis.
Kai laikai sunkūs ar keliai painūs,
Jis rodo kryptį, viltį nešdamas.
Už tėčio rankas, kurios viską pakelia,
Už naktis be miego ir dienas su šypsena,
Už tai, kad esame – dėkoja širdys mūsų.
Mieli tėveliai - jūs mūsų meilė
Ir namų šviesa.

               Janina Narvilienė 
..........................................................

 

ŽIEDLAPIŲ PŪGA

Abejingas palikt negali

Krenta žiedlapiai trapūs, balti.

Aš prausiuosi žiedų švelnume

O gyvenime mano, dar supki mane.

 

Aš svaigstu nuo švarios ramumos

Ir jaučiuosi, kaip Dievo delnuos!

Jaukią tėkmę sodely liečiu,

Kai aš stoviu po vyšnios medžiu.

Kvėpinuos aromato gaiva,

Nebaisi man širdies vienuma.

Aš alsavimą Dievo girdžiu,

Kai meldžiuosi po vyšnios medžiu.

Obelaičių žavus kuždesys

Mano sielvartą, skausmą nuvys.

Baltu šydu pridengsiu akis

Ir migla pasitrauks į šalis.

Vėl jaunyste kvėpuosiu žvaliai,

Iš miražo paliks ratilai...

Šią akimirką gležną supu

Ir į žiedlapių pūgą krentu.

Būkite pasveikinti visi, atėję į šį pasaulį,

kartu su Gegužės žydėjimu.

 

Alma Panebažytė – Viskontienė
..............................................

 

               TĖVIŠKĖ

Aš einu ir vilioju tave,

Kur vaikystės, jaunystės takeliai,
Kur anuomet, parimus lange,
Išsvajotojo laukei bernelio.

Kur tu rudenį laukei žiemos,
O po josios – pavasario saulės,
Kai upely mažam uždainuos
Šilumos pasiilgusios varlės.

Ten stovėjo namelis niūrus
Iš senų ir pavargusių rąstų.
Iš tenai išėjai tu jauna
Į gyvenimo vieškelį platų.

Aš einu ir vilioju tave,
Kur vaikystės, jaunystės takeliai.
Nebeliko namelio seniai
Ir palangės, kur laukei bernelio.

            Jonas Pivoris
................................................

          SAULUTĖ

Kokia ryški, nors ir mažytė

Pavasario balta saulutė,

Pievos kraštelį apkabinus

Kviečia širdis palaimoj būti.

Koksai geltonas viduriukas,

Dvieile skraiste gaubtas graižas,

Baltais, švelniais lapeliais

Tartum akelės nakčiai merkias.

Kada lietutis ima kristi,

Saulutė dengiasi blakstienom,

Žiedyną saugoti jai rūpi,

Aliejumi maitint kas dieną.




 

Turi Bellis perennis vardą,

Lietuviškai - šviesi saulutė, 

Žydėk ir puoški mūsų gamtą,

Per visą vasarėlę būki!

Eduardas Povilaitis
...................................................

VASAROS ŽINGSNIAI

Jau saulė šypsosi ankstyvą rytą.

Mes girdime vasaros ramius žingsnius

Ir matome gėlių žiedus,

Ir margus drugelius.

Man suplaka širdis.

Aš išgirstu žodžius:

- O toliai, toliai mėlynieji,

Kaip jūs viliojate mane...

Atrodo, kiek nedaug tereikia

Ir mano rankos virstų

Dviem baltais sparnais...

Pakilčiau it žuvėdra virš jūrų nežinios. 

Vasara sveikina visus ir primena,

Kad su ja žygiuoja

Labai svarbi šventė - Tėvo diena.

Saulė šypsosi Tėvui ir puošia mūsų šalį.

Nijolė Prušinskaitė - Bagdonienė
......................................................

DUONAI

Pirmiausia dirvą ruošia, aria ir iš rudens pasėja,

Želmuo sudygęs sužaliuoja, per žiemą kenčia šaltį, vėją.

O kai pavasaris ateina, baltuosius kailinius žiemos,

Į spintą kovas pakabina, daugiau sulaukęs šilumos,

Per vasarą javai užauga, ir tarsi jūra plaukia...

Kai jau į pabaigą ein' liepa, Oninės grūdo laukia.

Tada kombainai pjauna, kulia, darbymetis būn' didelis

Per dieną iki vėlumos, akmuo tiktai nejudantis.

Gerai, jei oras žalią šviesą per rugiapjūtę uždega.

Tada artojai į aruodus sausuolius grūdus suveža.

Iš ten jau paskirtis, kur reikia, kasdienei duonai jie skirti,

Su  gaudesiu malūnai veikia, šių metų grūdą maldami.

Tada jau tešlą varto, minko iš apačios ir iš viršaus,

Visi vargai tiesiog pradingsta, kai iškepta duonelė jau.

      Petras Vitkus
........................................................................

 TĖVUI ANTANUI ŽUKAUSKUI

 

Gyvenimas mums kaime
Vaikams tai buvo laimė...
Nuo ryto ligi sutemos
Mes dūkom, kol mama pašauks, pamos.
Tėtis miestely dirbo pardavėju,
Sugrįždavo ir piktas, ir pavargęs,
Kartais nupirkdavo baltos duonelės.
Iš džiaugsmo zvimbėm kaip bitelės...
Mama tik juodą duoną kepė.
Tad mums buvo balta duonelė,
Kaip saldainiais tepė.
Tėtis gana aukštas,
Balsas jo stiprus.
Jeigu koks balius,
Jis buvo šokių
Ir dainų karalius.
P.S. Po šimts paralių,
Jam pusmečio trūko lig šimto metų.

Janina Žukauskaitė – Vambutienė
...................................................... 

                                            Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ kūrėjai