Ko gero, dvi didžiausios, visus kitus įvykius nustelbusios ilgojo savaitgalio naujienos – pavasaris ir apokaliptinis žemės drebėjimas bei cunamis Japonijoje.
Lietuvišką pavasarį žymi pirmosios žibutės ir „kačiukai“, japonų – krauju palaistytos ir mirties šešėliais nustelbtos sakūros.
Ašaros? Sunku spręsti pagal tragiškus televizijos vaizdus iš Japonijos, bet, regis, japonų akys ašaromis netrykšta.
Prisimenate žemės drebėjimą praėjusių metų pradžioje Haityje?
Haitis ir Japonija – dvi salos, du likimai, du per pastaruosius metus galingiausi žemės drebėjimai. Po jo haitiečiai rovėsi plaukus, rankas gręžė į dangų. Taip pat – plėšė likusias nesugriautas parduotuves, trypė vienas kitą kovodami dėl maisto davinių.
To mes nematėme žemės drebėjimo ir cunamio nusiaubtose Japonijos salose. Ar tikrai japonai nemoka verkti?
Visi užsienio ekspertai vieningai sutinka: jeigu panašaus masto katastrofa būtų ištikusi bet kurią kitą šalį, aukos būtų skaičiuojamos dešimtimis ar net šimtais tūkstančių (2004-ais metais po žemės drebėjimo ir cunamio Indonezijoje, prie Sumatros, aukų skaičius pasiekė beveik 300 tūkstančių).
Regimą japonų ramybę net tokiu ekstremaliu atveju paaiškina ne tik japonų mentaliteto, tikėjimo dalykai.
Apie baisius seisminius smūgius Japonijos salų gyventojams buvo pranešta likus minutei iki žemės plutos tektoninių plokščių riaumojimo – SMS žinutėmis, civilinės saugos šaižiais signalais, žinoma, per televiziją, radiją.
Naiviai šypsotės: ar įmanoma išvengti pavojaus per minutę?
Lietuviui – galbūt ne, japonui – taip. Kad būtų galima išjungti dujas, elektrą, paimti vaikus iš vaikų kambario ir išbėgti į gatvę, o po smūgių, gavus pranešimą apie gresiantį cunamį, ieškoti aukštutinio pastato.
Japonija, kurioje didesni ar mažesni požeminiai smūgiai, vos ne kasdieninis reiškinys, panaudojo labiausiai pažengusias technologijas nuspėjant didžiausius žemės drebėjimus. Ir šįkart, tikint užsienio žinių agentūromis, itin didelio žemės drebėjimo buvo laukta ir tam, kiek leidžia galimybės, ruoštasi.
Deja, matematiniai ir geofiziniai modeliavimai kol kas nėra visagaliai – drebėjimo „planuotojai“ laiką atspėjo, o vietovės ne – žemė riaumojo ir cunamis šniokštė puse tūkstančio kilometrų nuo „planuotos“ vietos.
Žinoma, didžiausia nuo antrojo pasaulinio karo ištikusi katastrofa Japoniją jau nuniokojo, ir nualins ekonomiškai – sustojo gamyklos, dingusi elektra, atominės elektrinės kelia mirtiną pavojų.
Tačiau, nereikia abejoti, Japonija atsigaus kur kas greičiau, nei bet kuri kita šalis po tokios katastrofos – Japonijos centrinis bankas jau skyrė 17 trilijonų jenų (549 milijonus litų) ekonomikai atkurti – tai yra dvidešimt du šių metų Lietuvos metinius biudžetus.
Būgštavimai, kad nutekėjusios radioaktyvios dalelės pasieks Lietuvą, mažai pagrįstos. Mes norime padėti tekančios saulės šaliai į ją nusiųsdami savo gelbėtojus, bet – ar ne simboliška Lietuvai? – neturime tam lėktuvo, galinčio nugabenti gelbėtojus ir humanitarinę paramą. Beje, japonai jos kol kas ir neprašo.
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.