Mišios senosiose šventvietėse – nepagarba protėvių tikėjimui?

Įsibėgėjant Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus paminėjimui bei šiai sukakčiai skirtiems renginiams, išpažįstantieji senąjį mūsų protėvių žemaičių tikėjimą bei besilaikantys senosios pasaulėžiūros žemaičiai teigia nesuprantantys: negi būtina minint mums prieš šešis šimtmečius atneštos religijos sukaktį, tai švęsti būtinai lendant į tas vietas, kurios dar tebealsuoja iki krikščionybės čia plevenusia dvasia?
Toks klausimas kilo žemaičius vienijančio sambūrio „Būkime vieningi“, Žemaičių kultūros draugijos bei kitų organizacijų nariams, kurie gegužės 17-ąją stebėjo istorinėje Žemaitijos vietovėje ant Šatrijos kalno, esančio netoli Luokės miestelio, Telšių rajone giedotas gegužines pamaldas.
Kaip skelbta Telšių vyskupijos interneto tinklapyje, šis maldingas susibūrimas Telšių vyskupo J. Borutos SJ iniciatyva ir kvietimu buvo skirtas Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus paminėjimui. Pamaldų pradžioje, ant kalno užlipus su giesme procesijos būdu, visus susirinkusius pasveikino Telšių ganytojas J. Boruta SJ. Jis susirinkusiesiems kalbėjo apie Šatrijos kalną kaip vieną iš svarbiausių vietovių, nuo kur buvo vykdoma LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo ir Lenkijos karaliaus Jogailos iniciatyva ir pastangomis žemaičių kristianizacija. Vyskupas priminė žemaičių krikšto aplinkybes, jų laisvą apsisprendimą tapti krikščionimis ir troškimą, kad būtų įsteigta Žemaičių vyskupija.
Kiek kitokios mintys apie šias apeigas kilo aukščiau minėtųjų žemaičius vienijančių organizacijų atstovams. Palangiškiai Vaidas Želvys bei Vaidas Lekstutis sako, jog, visų pirma, niekas negali atsakyti į klausimą, kiek gi tų krikštijamųjų buvo čia neva susirinkę – jau nebekalbant apie tai, kokiomis aplinkybėmis Vytautas su savo armada juos krikštijo. O antra – glumina ne tiek pats Mišių ant Šatrijos kalno faktas bei tai, kad dabar katalikai atkakliai „eina“ per visas senąsias žemaičių šventvietes ir būtent ten rengia protėviams atneštojo tikėjimo jubiliejaus minėjimus.
Palangiškiai priminė, jog Kryžiaus karai, kurie neva nešė krikščionybę, prasidėjo nuo VIII a., ir iki XIV a. užpuolikai po kryžiaus ženklu žemaičių niekaip negalėjo nugalėti. Nors atrodė, žemaičiai tokie vargšai – tik nedideles pilaites teturėjo...
„Ir dabartiniai, pavadinkim, veiksmai, kurie vyksta ant piliakalnių – tai mūsų protėvių, atsilaikiusių prieš kryžiuočių bei kalavijuočių – prieš viso Livonijos ordino – ekspansiją, menkinimas, – sako V. Želvys ir V. Lekstutis. – Juk piliakalniai buvo skirti ne tam, kad ant jų būtų dainos dainuojamos ar alus geriamas. Jeigu piliakalnis – tai buvo vieta, skirta gintis nuo užpuolikų, jeigu alkakalnis – tai buvo šventa vieta, skirta apeigoms. Ir kodėl reikia ten veržtis Mišių laikyti? Į ką būtų panašu, jeigu išpažįstantieji kitus, ne krikščionių ar katalikų tikėjimus – pagonys, budistai ar krišnaistai – ateitų į katalikų bažnyčią, pradėtų ten savo giesmes giedoti, o šventoriuje bendrą pasivalgymą surengtų? Juk tikrai būtų išvaryti lauk. Tuo tarpu katalikai, surengę Mišias ant Šatrijos kalno bei bendras vaišes, rodo nepagarbą senajam žemaičių tikėjimui, jų pasaulėžiūrai“.
Pasak palangiškių, keistos kalbos yra kalbamos ant tų piliakalnių: pasakojamos pasakos – ar legendos – kad štai ant to kalno kažkada stovėjusi bažnyčia. Tačiau raganos, kurios anksčiau čia suskrisdavo į savo raganiškas puotas, labai supykusios, ir vienąkart susibūrė ir užpylė tą bažnyčią smėliu ir žemėmis. Bažnyčios stogas įlinko, ir todėl Šatrijos kalnas yra viršūnėje įlinkęs. „Tai kokia pasaulėžiūra brukama vaikams, kurie tokiomis pasakomis tiki?“ – retoriškai teiraujasi žemaičiai.
Beje, apie pačias katalikiškąsias apeigas buvo sužinota kelios dienos prieš joms vykstant.
„Viskas įvyko labai staigiai: sužinojome prieš kelias dienas, – pasakojo V. Želvys. – Nustebino, kad pamaldoms pasirinktas labai keistas laikas: penktadienio popietė, kai dirbantys žmonės negali renginyje dalyvauti. O autobusais prie Šatrijos buvo suvežti pensininkai. Per tas kelias dienas mūsų iniciatyvinė grupė, apimanti visos Žemaitijos miestus ir miestelius, sukvietė galinčius atvykti savo narius, prie mūsų prisijungė ir Žemaitijos baikerių klubai, ir viena iš pagonių organizacijų, Žemaičių kultūros draugijos skyriai parėmė. Kas mus, atvažiavusius, labiausiai papiktino: stovi ant Šatrijos kalno žmonės, dengia stalus, maistai sunešti, kibirai kažkokie, rakandai. Pasiteiravom: kas čia bus? Sako, nešim ant kalno, ten yra laužavietė ir gaminsime maistą. Tada teiraujuos – o ar jūs žinote, kad ant kalno yra šventa vieta? Ar jūs eitumėte į šventorių šašlykų kepti? Ne, sako, tai būtų negerai. Tai sakau, juk yra kalno papėdėje aikštelė, kaip tik palapinė ten stovi – ir tieskit stalus, kepkit, virkit, valgykit ten, o ne ant kalno“.
Senosios pasaulėžiūros besilaikantieji prie Šatrijos atvyko nešini tikrom Žemaitijos vėliavom. Būta  ir suaugusiųjų, ir vaikų iš Šiaulių progimnazijos, palaikančių senąsias tradicijas. Ir visi jie, o ne katalikų tikėjimą išpažįstantieji – bent jau taip teigia palangiškiai, – surinko po sueigos paliktus vienkartinius indus, kitas šiukšles. Net alaus „bambalius“.
„Be to, kai katalikai aukojo savo Mišias, mes taip pat surengėme savąsias protėvių apeigas, – pasakojo V. Želvys. – Jie šneka – mes duoną tarpusavyje dalijamės. Beje, pamatėme ir policijos ekipažą atvažiavusį, nes davatkėlės šnekėjosi, kad ketiname vos ne riaušes kelti. Tarp kitko, vienas vyrukas bandė man iš rankų vėliavą išplėšti: neva jam maišo. Pasakiau: vietos yra, paeikite toliau nuo mūsų vėliavų“.
Tiesa, kas buvo gražu – tai, kad vyskupas pakvietė visus tikinčius ir netikinčius – išpažįstančiu kitus tikėjimus – į Šatrijos papėdę prie bendro stalo.
„Protėviai leidžia rinktis mums brangiose vietose bei šventvietėse, bet reikia turėti labai gražią taikos pusiausvyrą. Ant Šatrijos – ir ne tik ant jos – puikiai galime visi išsitekti, tik gerbkime vieni kitus“, – akcentavo V. Želvys ir V. Lekstutis, dar kartą priminę, jog senąjį tikėjimą bei pasaulėžiūrą išlaikantieji taip pat ateina į bažnyčią, dalyvauja apeigose – ar krikštynos būtų, ar vestuvės, tačiau nelenda su savo pagoniškom ar gamtatikių apeigomis prie altorių.
„Mes vadovaujamės krikščionių nustatyta tvarka, tradicijomis, nepradedame pakylėjimo metu nederamai elgtis. To prašome ir iš jų. Mes nesakome – nelipkite ant mūsų kalnų. Būkit, tik pagarbos daugiau reikia“, – pabrėžė žemaičius vienijančio sambūrio „Būkime vieningi“ nariai V. Želvys ir V. Lekstutis.