Mokomės ne dėl pažymių?

Ir mano, ir mano tėvų, ir dabartinės kartos mokiniams dažnai tenka išgirsti frazę, kurią taip mėgsta laikas nuo laiko pakartoti mokytojai: „Mokotės ne dėl pažymių, svarbiausia – žinios, kurias gausite ir su kuriomis žengsite į gyvenimą“. Ar išties pažymiai nėra tokie jau svarbūs, ar išties mokomės ne dėl pažymių?

„Oi, kaip spaudė“
„Mano mokymosi metais taip pat mokytojai dažnai kartodavo: „Mokotės ne dėl pažymių“. Galbūt jie iš dalies būdavo teisūs – dėl pažymių nėra ko „žudytis“. Tačiau juk kitokio „atlyginimo“ moksleivis negauna. Ir kito būdo įvertinti jo žinioms – atsieit, mokomės dėl jų, o ne dėl pažymių – iki šiol dar nesugalvota“, - į prisiminimus leidosi 1982-aisiais mokyklą baigusi ponia Marija.
Pasak jos, mokyklos, o ir studijų metais ji dėl pažymių labai išgyvendavusi. Juolab kad augo šeimoje, kur abi močiutės ir senelis – mokytojai, kurie mergaitę „spausdavo“ mokytis tik gerai ir labai gerai.
„Kai buvau mažesnė ir gaudavau ne penketą – aukščiausią įvertinimą tuometėje penkiabalėje sistemoje, - o ketvertą, tiesiog bijodavau namo eiti. Žliumbdavau – kaip lietus lydavau. Nes namie ne tai, kad pragaras užvirtų, bet priekaištų – milijonai. Ir draudimai: sėdėsi ir mokysies, kol tobulai viską išmoksi, jokių draugų, jokių žaidimų“, - atsimena Marija.
Iš dalies tas spaudimas pravertė – atestato vidurkis – penketas, vos vos pritrūko iki aukso medalio. Be problemų įstota į pasirinktą specialybę. „Bet paskui „sulūžau“ – pavargau siekti būti geriausia, spjoviau ir mečiau studijas. Tiesa, vėliau grįžau ir pabaigiau, ir vėl – tik per plauką iki „raudono“ diplomo. Galiu pasakyti tik tiek: persistengti neverta, tačiau siekti geresnio įvertinimo reikia, juolab kad dabar stojant į aukštąsias mokyklas žiūrima nebe į stojamųjų egzaminų rezultatus“, - sako moteris.

„Gaila, kad tingėjau“
Artūrui – dvidešimt dveji. Pradinėse klasėse talentingu vadintas vaikas kuo toliau, tuo labiau „nusimokydavo“. Devintojoje ir dešimtojoje klasėse net į metinius mokymosi rezultatų vertinimus pradėjo „sliuogti“ neigiami pažymiai.
„Neužteko proto suprasti, kad posakis „mokomės ne dėl pažymių“, nėra teisingas. O dėl ko gi daugiau mokomės? Dėl žinių? O kaip jas įvertinsi, jei ne pažymiu? Taip, aš rašau be klaidų, turiu, kaip sakoma, įgimtą kalbos jausmą. Angliškai irgi šneku laisvai. Bet kam tai įdomu, jeigu „beišsidirbinėdamas“ per pamokas sugebėdavau mokytojus taip iš kantrybės išvesti, kad jie man ne už žinias, o už įžūlumą neigiamus pažymius pildavo. Aišku, pats kaltas. Tačiau tie pažymiai man labai gyvenimą pagadino“, - kalbėjo vyrukas.
Vidurinės mokyklos Artūras nebaigė. Įstojo į profesiją suteikiančią ugdymo įstaigą. Tačiau ir joje nepasimokė – staliaus amatą bandęs įsigyti vaikinas, pritrūkęs kantrybes, mokslus metė ir įsidarbino vienoje ganykloje, kaip sakoma, „prie konvejerio“.
„Dabar galvoju, kad norėčiau mokytis toliau. Ir žinau, ko norėčiau mokytis. Tačiau su tokiais pažymiais – ne dėl kurių mes neva mokomės – niekur stoti negaliu. Žinias su korepetitorių pagalba gal ir atstatyčiau, bet kas iš to?“ - nelinksmai baigia pokalbį Artūras.

Profesoriais visi būti negali
Senosios gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Zinaida Bružienė, kalbėdama apie mokymosi krūvius dabartinėse mokyklose, yra sakiusi, jog tėvams, teigiantiems, jog „kai mes mokėmės, buvo kitaip“, galima pasakyti: išties kitaip, nes prieš dvidešimt ar trisdešimt metų daug ko nebuvo. „Mes, mokytojai, kartais pajuokaujame, jog nenorėtume šiais laikais mokytis mokykloje. Tačiau laikai keičiasi, atsiranda daug naujų dalykų, ir mūsų vaikai tiesiog turi žinoti daugiau, nei buvo reikalinga mums“, - mano pavaduotoja.
O dėl krūvių namie – esama labai daug vaikų – ir tėvų – kurie nori viską maksimaliai mokėti, ir patys save pernelyg apsikrauna.
Pasak Z.Bružienės, visi profesoriais būti negali. Kiekvienas turi mokytis pagal savo lygį, ir jeigu jis vertas septintuko, nereikia raudoti, kad žinios įvertintos ne dešimtuku.
„Jeigu dirbama iki pajuodavimo, jeigu siekiama to, kas beveik nepasiekiama, tada, žinoma, krūviai atrodo per dideli, ir moksleiviai tiesiog pervargsta“, - sakė Z.Bružienė, pabrėžusi, jog tai esanti jos asmeninė nuomonė.

Svarbu žinios
Savo mintimis apie tai, ar dėl pažymių dabar yra mokomasi, sutiko pasidalinti Palangos senosios gimnazijos dvyliktokė Jūratė Riepšaitė.
„Paklausus dėl ko mokausi, tikrai negalėčiau tvirtinti, kad mokausi dėl pažymių. Nors, žinoma, jie visame mokymosi procese taip pat yra labai svarbūs. Juk pažymys leidžia mokiniui suprasti, kaip jis suvokė ir įvykdė vieną ar kitą užduotį. Taip pat pažymys yra kasdienio, nuoseklaus darbo įvertinimas. Tačiau, kaip bebūtų, mokausi dėl savęs, norėdama kuo labiau padidinti savo žinias.
Jau teko nekartą susidurti su skaudžia realybe – kai mokaisi, mokaisi, bet pažymį gauni ne itin gerą. Tad tokiu atveju lieka tik suprasti, kad visos įgytos žinios gali tau padėti ateityje, neatsižvelgiant į tai, kokį įvertinimą tau skyrė mokytojas“,- mano abiturientė.
„Kartais perdėtas gerų pažymių siekimas net kelia šypsnį. Taip atsitinka, kai mokymasis tampa tarsi kova dėl geresnio pažymio. Keista, bet net dvyliktoje klasėje dar tenka išgirsti, kai dėl gerų pažymių tėvai mokiniams yra pažadėję vienokį ar kitokį atlygį, o vaikai tokiu atveju „neatlimpa“ nuo elektroninio dienyno, stebėdami savo pažymius ir numeriuką, kuris rodo, kelinti jie yra klasėje pagal mokymosi vidurkį. Manau, kad taip neturėtų būti. Mokinys turėtų pats pajusti gautų žinių naudą, nepaisant to, koks įvertinimas jam yra paskiriamas“, – įsitikinusi J.Riepšaitė.