Džiaugiamės 57-tojo Jaunųjų filologų konkurso rezultatais, kuriame Palangos senosios gimnazijos abiturientai nuskynė net dvi pirmąsias vietas: IVC kl. gimnazistė Mila Skuodaitė – už vertimą iš ukrainiečių kalbos (mokytojos Liudmila Augucevičienė ir Aušra Šeštokienė), IVA kl. gimnazistas Linas Daukšas – už eseistiką (mokytoja Jūratė Galinauskienė).
Ir tai – dar ne visi laimėjimai! Už vertimus iš anglų kalbos IVA kl. gimnazistė Gabija Valužytė laimėjo antrąją vietą, IVC kl. gimnazistė Ilzė Galdikaitė – trečiąją vietą. Gabiją konkursui ruošė mokytojos Audra Kaklienė ir Jūratė Galinauskienė, Ilzę – Kristina Galdikė ir Aušra Šeštokienė.
Respublikinio konkurso finalinis etapas vyko balandžio 29-30 d. Klaipėdos Vydūno gimnazijoje.
Iki šios dienos jaunieji filologai perėjo dar kelis konkurso etapus: pirmiausia savo darbus buvo pristatę savo mokyklose, paskui – mieste. Pastarojo etapo geriausiais pripažinti darbai buvo siunčiami į Vilnių, kur juos analizavo ir vertino literatūros mokslininkai, kalbininkai, publicistai, vertėjai. Šiems kalbų ir literatūros profesionalams išrinkus geriausius darbus jų autoriams šiomis dienomis dar teko apginti.
Susipažinkime su Lino Daukšos kūryba, kurią komisijos pirmininkas Regimantas Tamošaitis pavadino jau profesionalia.
Suprakaitavęs kiras
Rąžė įteka jūron. Aš ir keli mano klasiokai slenkame nuo Palangos senosios gimnazijos jos link lėtai vilkdami kojas. Paties pigiausio Lidlo batono maišelis, atsainiai nešamas, dar pigesniu plėvelės balsu traška. Ilgoji pertrauka, tad mes niekur neskubame. Pavasaris, nebegalėdamas susiturėti, ima reikštis ne tik šviežiai žalsvos spalvos beržų blizgėmis, baltais slyvų žiedais, bet ir spiginančios saulės su slegiančiu karščiu bendromis jėgomis išgręžto prakaito kvapu iš po mūsų mokyklinių uniformų. Netvarkingai dėliodami kojas išvirusiomis galvomis diskutuojame apie visokias nešvankias nesąmones bei visa savo kūrybine išmone plūstame mokyklą, NŠA ir šiaip visus su švietimu susijusius dalykus, kurie tik užeina ant liežuvio galo. Ypač smulkiai išnarpliojame mokytojus. Turbūt ne dėl to, kad jie iš tiesų būtų tokie siaubingi žmonės, bet labiau todėl, kad būtent jie galiausiai vykdo visą tą nervinančią interaktyvaus cirko programą, vadinamą švietimu. Po tokio dvasios apšvitinimo visos tamsybės ima savaime putoti lauk pertraukų metu, kad bent truputį pakeltume savo suknistą nuotaiką nors dvidešimčiai minučių nusikratę nuobodžių pamokų ir stačiai pavasarinę dvasią žudančių atsiskaitymų išdarkyto gražaus, saulėto, bet plastikiniame lange įrėminto ryto.
Plytelėmis išgrįsta gatvele pagaliau nusileidžiame prie vėl po žiemos mauroti pradėjusio upeliūkščio. Apsižvalgome. Netrukus pamatome tai, ko čia ir atsivilkome: saujelę dumblinų ančių, šlubą varną ir porą siaubingai nutukusių kirų. Jie mums užvis labiausiai patinka. Tuos kerėplas lesinant smagu erzinti, be to, niekas neverčia kreipiantis į juos naudoti dirbtinai išmandagintus apibūdinimus, tokius kaip: ,,turintis antsvorį” ar ,,turintis specialiųjų poreikių”. Galima tiesiai šviesiai juos išvadinti nutukusiais susmirdusiais durnais paukštpalaikiais. Ir svarbiausia, kad po, švelniai tariant, paskaitos apie jų netobulumą jie liks patenkinti, kad gavo progą prisisprogti ir kad niekas neužsimanė pasidaryti indėno kepurės iš jų uodegos. Taigi mes, kaip visuomet, imame barstyti jiems batoną. Tam tikra norma tenka ir antims su šluba varna. Mes metame batono gabalą į dešinę – kirai pasišokėdami ritasi į dešinę, metame į kairę – ir jie šlumsi į kairę. Tiek mes, tiek kirai smaginamės iš širdies. Staiga iš krūmų išlenda nedidelis pilkas, kiek užkimęs benamis šuo. Visiškas susna, bet pastaruoju metu kažkieno gerai pamaitinamas, mat šonkaulių skaičiuoti plika akimi nebeišeina. Sustoja. Ir aš jo akyse akimirką įžvelgiu medžioklės instinkto kibirkštį. Ilgai nesitaikęs jis ima vytis vieną iš mūsų numylėtųjų kirų. Šis ima bėgti. Kažkodėl nekyla, tik nerangiai, rodos, visas suprakaitavęs, iš baimės paklaikusiomis akimis dumia per smėlį. Mes visi trumpam pamiršę blevyzgas nejudėdami tyliai stebime. Smūgis. Plunksnos, smėlis ir pavasariško ,,rimtumo" likučiai pasklinda blaškomi vėjo. Liko penkios minutės. Kiras užsilenkia dar nepaliestas šuns. Taip staigiai, lyg ištiktas širdies smūgio. Ūmai šunpalaikis praranda susidomėjimą taikiniu ir nuobodžiaudamas nubindzena atgal į krūmus. Pasijuntu lyg kažin ko netekęs, bet ko tiksliai, suvoksiu tik vėliau, kai jau bus vis vien. Trumpiausios pasaulyje fimbrijos ilgio akimirką pasijaučiu kone kaltas už apgailėtiną nukvakusio kiro baigtį. Man akyse vis dar regisi lyg sulėtintame filme suplukusio kiro šuoliai ir sutaršytos plunksnos prieš pat beprasmišką menko jo gyvenimėlio galą. Dideli šuoliai, dideli ir tokie beviltiški, jie visai nederėjo su paika aplinkos nuotaika. Nederėjo nė su kiro fizionomija. Ne ne, ne tą nukvakusį kirą, iš kurio taip gera būdavo pasijuokti, aš praradau. Kai ką daugiau. Kai ką, kas dar neturi apibrėžimo mano sąmonėje ir galbūt niekuomet jo neturės, bet išnykęs paliko tuščias erdves sudrumsdamas pačias nuogiausias sąmonės pelkes.
Liko dvi minutės. Žinau, kad jei grįšiu, dar mažiausiai dvi valandas nepakilsiu nuo suolo ir pigaus plastiko balsu atsakinėsiu į man neaktualius klausimus. Visai kaip tas kiras, bėgantis nuo gyvenimo įgeidžių, baimių, tikslų, pareigų... Visai kaip pigus vėjo traškinamu įpakavimu Lidlo batonas, kuriam lemta būti sulestam storų suprakaitavusių paukščių...
Ak, kaip ramiai Rąžė įteka jūron...
Palangos senosios gimnazijos informacija
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.