Šiandien pasaulyje yra keletas karo židinių, kuriuose liejasi kraujas, kasdien žūsta ne tik karių, bet ir civilių, vaikų, kurie niekuo neprasikalto. Žmonija dar nepasiekė tokio lygio, kad galėtų taikiai sugyventi, nesutarimus spręstų susitarimų, diplomatijos, kompromisų būdu.
Mes, šauliai, jaučiame pareigą prisiminti ir pagerbti Lietuvos patriotus, kurie kovojo ir žuvo už Lietuvos laisvę ir tuos šaulius, kurie taikos metu išėjo Anapilin. Visų šventųjų ir mirusiųjų bei Vėlinių išvakarėse pagal seniai nusistovėjusią tradiciją šauliai apsilanko prie mieste esančių paminklų ir kapinėse, prisimena kentėjusius ir nenori, kad tie žiaurumai pasikartotų.
Susirinkome prie paminklo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkui, Palangos miesto garbės piliečiui, generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui (skulptorius J. Jagėla). 1954 m. Maskvoje, Butyrkų kalėjime, J. Žemaitis-Vytautas buvo kankintas ir sušaudytas. Ant paminklo užrišome tautinę juostelę, uždegėme žvakutes, pagerbėme tylos minute.
Ceremoniją pakartojome S. Daukanto gatvėje prie paminklo Žemaitijos kariams savanoriams, kur pritvirtintos lentelės generolui Povilui Plechavičiui ir pulkininkui Aleksandrui Plechavičiui. Paminklas skirtas 1918–1991 m. žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę kariams pagerbti (skulptorius J. Jagėla).
Palangos miesto kapinėse aplankėme kovotojo, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus, Vytauto Jurevičiaus, signataro Algimanto Ulbos, Tiškevičių kapavietes. Uždegėme žvakutes ir prie aktyvių visuomenininkų, choristų Petro Neverausko, Pranciškaus Samausko ir kitų kapų. Miesto kapinėse jau amžino poilsio atgulė 23 šauliai, dauguma jų dainavo jūros šaulių vyrų chore.
Į Palangos šaulių 306 kuopą įsiliejo naujų narių, ji atjaunėjo ir išaugo iki 60 narių. Šauliai nepamirš ir kasmet aplankys paminklus, išėjusių Anapilin kapus, pagerbs buvusių patriotų atminimą.
Generolo J. Žemaičio Palangos jūros šaulių 306 kuopos vadas Adolfas Sendrauskas
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.