„Nesigailėk dėl praeities. Kokia nauda iš sielvarto. Melas sako – sielokis, o tiesa sako – tik mylėk“

Šį rytą pabudau nuo kažkokio keisto, dar niekada negirdėto garso.  Pakėlusi lango užuolaidas, pamačiau saulėtą dangų ir du balandžius, tupinčius ant mano laukinių durų stogo. Paukščia, kraipydami uodegas ir liesdami vienas kitą sparnų galais, šoko savo meilės  šokį.

 Nusišypsojau ir garsiai sau pasakiau –  pavasaris.

Kančia – kokia ji?

Pavasaris ne kiekvienam žmogui būna toks džiugus, jog  atrodo, širdis iš krūtinės iššokusi išeis „pasivaikščioti...“

Deja, pasaulyje ne viskas yra taip, kaip norėtume. Gėris, besirungdamas su blogiu, irgi šoka savo  šokį. Dažniausiai jis yra nuspalvintas kraujo, netekčių, pažeminimų, fizinio ir dvasinio skausmo spalvomis.  O kokios spalvos yra žmogaus kančia? Tamsios?  

Nebūtinai. 

Joje, daugiau ar mažiau telpa visa spalvų paletė. Ji, lyg akvarelė, kuri nežino, kada Kūrėjas, „padėjęs“ teptuką į šalį, ištars: „Vilkas gyvens su avinėliu, leopardas gulės su ožiuku, veršis, jautis ir jaunas liūtas bus drauge, juos ganys mažas vaikas. Karvė ir lokys ganysis, jų jaunikliai guls drauge ir liūtas ės šiaudus kaip jautis. Motinos maitinamas kūdikis žais prie angies urvo, ir mažas vaikas kiš ranką į gyvatės olą. Niekas nekenks ir nežudys mano šventame kalne. Kaip vanduo pripildo jūrą, taip žemė bus pilna Viešpaties pažinimo“(Senasis Testamentas, Izaijo knyga 11,6–9).

Ar visada kančia lydi vienatvę? 

Parašiusi šiuos šventus žodžius, pagalvojau: štai dar vienas „Avatar‘as“, kur viskas ne taip, kaip žemėje. Ar tai graži iliuzija? Ir taip, ir ne. Sulaikę kvėpavimą ir akyse besitvenkiančias ašaras, žmonės žiūrėjo  šį  fantastinį filmą, ir, manau, kiekvienas savo širdies gilumoje savęs paklausė: kuo mes nusikaltome, kad viso šio grožio (nesugadintos gamtos, tyros meilės vienas kitam) mes niekada neregėsime. Juk  žmogaus gimimas žemėje  yra unikalus. Mes nei vienas nežinoma, kokiame Viešpaties kalne buvome iki tol. 

Ar norint tai turėti, reikia tapti kankiniu?

Pasaulyje yra daug kankinių. Po kurio tai laiko jiems yra suteikiami šventųjų vardai. Tikiu, jog jie atrado Pažadėtąją Žemę (tai ryškiai matome ir mūsų dienomis). Kankinio darbai, jų siekiai vardan tiesos ir laimingesnio gyvenimo žmonijai, pasidaugina (kaip to nenori pripažinti kenkėjas) gal būt milijonus kartų, nes jų sąžinės vartai buvo stipresni už visus patirtus skausmus ir kankinimus. 

Šį rytą, ir aš mėčiausi tarp savo namų sienų, kaip sužeistas paukštis. Sielvartavau, atsidūrusi padėtyje, kurioje nei vienai motinai nelinkėčiau tai patirti, tol, kol prieš akis pamačiau ant sienos kabantį kalendorių. Jį  man padovanojo Palangos parapijos  klebonas gerb. Kęstutis prieš tris mėnesius  suteikęs mano vyrui Ligonio patepimo sakramentą. Skaitau:

Ps 24,9 

„Pakelkite savo sąramas vartai!

Plačiai atsidarykite, amžinosios durys, kad įžengtų Garbės Karalius!

Kas gi tas Garbės Karalius?

Tai Viešpats, stiprus ir narsus

Viešpats  galingas mūšyje.

Pakelkite savo sąramas, vartai !

Plačiai atsidarykite, amžinosios durys, kad įžengtų Garbės Karalius!

Kas gi yra tas Garbės Karalius?

Galybių Viešpats – jis yra Garbės Karalius!”

Gražiai išleisto sieninio kalendoriaus tikintiesiems ( Telšių vyskupijos šventorių vartai) įvadiniame žodyje Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius sako : „Tikintiems žmonėms šventoriaus vartai visuomet yra Broma, vedanti į atnaujintą buvimo etapą. Kristaus malonės dėka tikintieji neša naują dvasią į savo kasdienybę. Linkiu nepamiršti, kad bažnyčios broma visuomet yra atverta, ir pro ją einama į Viežpaties pažadėtą išgelbėjimą.Nekantriai laukiame Jūsų! Tik nepavėluokite...“

 Bus vaikučių

Dar kartą prieinu prie savo lango, pro kurį tik ką stebėjau dviejų balandžių pavasarinį meilės šokį. Ant mano durų stogelio balandžių nebematau, tik regiu, kaip vienas iš jų zuja po kiemą  savo snapelyje nešdamas šakelę po šakelės. Bus vaikučių vėl ant mano stogo kraigo. Nusišypsau – pavasaris atėjo laiku, o su juo kartu ir senovės Persų išminties žodžiai:

„Nesigailėk dėl praeities. Kokia nauda iš sielvarto. Melas sako – sielokis, o tiesa sako – tik mylėk. Atstumk prisiminimus, nekalbėk apie praeitį, gyvenk meilės šviesoje, o visa kita tegu praeina pro šalį“.

Saulėto pavasario, vilties, tikėjimo ir gražių švenčių.

Irena Valužė