„Norėjau būti jūrininku. Tačiau ne bet kokiu, o povandenininku“

Vasaros sezonu Lietuvoje vis populiaresnės tampa įvairiausios ekstremalios vandens pramogos – čiuožimas vandenlentėmis, buriavimas, kaitavimas, nardymas. Pastarasis populiarėja sparčiausiai. Juk šio to išmokti galima vos per 3-4 dienas, tačiau tapti profesionaliu naru trunka kur kas ilgiau. Valerijus Krisikaitis – profesionalus naras ir nardymo instruktorius „Palangos tiltui“ pasakoja apie savo karjerą, šiandieninius narų kursus bei povandeninį pasaulį.

Vanduo traukė nuo
vaikystės
V. Krisikaitis pasakoja jau vaikystėje pajutęs trauką vandeniui. „Pirmiausia aš norėjau būti jūrininku. Tačiau ne bet kokiu, o povandenininku“, – pasakoja V. Krisikaitis. Anuomet vyrą labiausiai žavėję ženklai, kurių pagalba narai susikalbėdavo.
Kiek vėliau atsitiktinai į vyro rankas patekus knygai „Povandeninė paklodė“, neliko nė menkiausios abejonės, kad jis taps naru.
Dabar V. Krisikaitį nardyme labiausiai žavi specifinė romantika. „Vien tai, kad tu apsirengi skafandrą, kuris izoliuoja kvėpavimo takus ir jautiesi itin lengvas, niekas nevaržo tavo judesių, gali labai lengvai judėti, yra savita romantika“, – pasakoja nardymo instruktorius.

Gyvenimas po vandeniu
Per savo karjerą vyras dirbo įvairiausius darbus po vandeniu, vienas tokių – gelbėjimo stotyje.
 V. Krisikaitis pasirinko labiausiai iššūkius mėgstančią gelbėtojų grupę: „Ten jie tokiom sąlygom dirbo: lindo į duobes, ieškojo lavonų, įvairiausių daiktų. Nusprendžiau, kad man bus kaip tik“.
Vienas įsimintinų darbų V. Krisikaičio karjeroje – darbas uosto avarinio gelbėjimo tarnyboje. „Čia tapau tikru naru“, – konstatuoja vyras. Būtent darbas avarinio gelbėjimo tarnyboje buvo pilnas iššūkių, o kiekvieną dieną tekdavo susidurti vis su kitomis užduotimis ir jas spręsti čia ir dabar. „Man įdomūs visi darbai, kurių niekada nebuvau daręs. Pavyzdžiui – povandeniniai suvirinimo darbai. Kaip virinti po vandeniu?“ – retoriškai klausia V. Krisikaitis.
„Buvau girdėjęs apie Platelių tilto liekanas. Daug kas jas matė. Aš nutariau paieškoti ir radau, taip prasidėjo bendradarbiavimas su Vladu Žulkumi ir tolesnės povandeninės ekspedicijos Plateliuose, – V. Krisikaitis pasakoja vos gavęs šio povandeninio tilto liekanų fotografijas, suprato, jog dabar jo svajonė – ištirti šias liekanas. – Žmonės sakydavo matę kažkokius tai „pagalius“, tačiau man buvo įdomu, kas tai galėtų būti iš tikrųjų“. Naras pabrėžia, kad šios tilto liekanos – vienintelis toks radinys Europoje.  

Būti naru – ne
kiekvienam
Dabar V. Krisikaitis moko jaunuolius nardyti. „Iš atėjusių studentų būrio lieka vos keletas, – konstatuoja nardymo instruktorius. – Išmokti nardyti nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Poilsinis nardymas yra tada, kai tu turi pinigų ir laisvo laiko, o darbinis nardymas reikalauja visai kitų dalykų: reikia atsiduoti darbui ir turėti gerą sveikatą“. V. Krisikaičio teigimu, jūroje gali nutikti įvairiausių dalykų, tad profesionalus naras privalo būti pasiruošęs bet kam.
„Kažkada gavau komplimentą, kad esu psichologas, tačiau ne, aš tik labai ilgai dirbu šį darbą, todėl matau daugiau nei kiti, – pasakoja vyras. – Mokantis nardyti įgytos savybės pasitarnauja ir sausumoje. Narai – specifinė publika. Dažnai jie lėtesni, ramūs, galvojantys, ką daryti. Galvok, kvėpuok ir tik tada veik“.

Šiandien trūksta
specialaus pasirengimo
„Dabartinė nardymo ekipuotė yra labai saugi. Žmonės, turintys pinigų, prisiperka įvairiausios įrangos ir mano, jog būtent taip apsisaugos, tačiau, žmogaus organizmas itin lėtai adaptuojasi prie kitokios aplinkos. Norint saugiai nardyti yra būtinos treniruotės. Pasitikėti tik savo apranga, kokia brangi ji bebūtų, rizikinga“, – pasakoja nardymo instruktorius. Jo teigimu, pagrindinės nelaimingų atsitikimų priežastys ir yra specialaus pasirengimo trūkumas. „Juk šiandien nardymo kursus baigia net nemokantys plaukti, – teigia V. Krisikaitis. – Svarbiausia, kad 3-4 dienų kursas būtų malonus, visa kita nesvarbu. Tai paprasčiausias marketingas“.