Lyja dar vasaros lietumi, taip smulkiai, smulkiai...Jis, lietus, nusėda ant margaspalvių žiedų mano kaimynės sode... Šis paskutinis vasaros lietus labai panašus į mane. Aš, mano muzika (gitaros garsai) ir lietaus šokis, iki skausmo pažįstamas – paskutinis šią vasarą.
Kaimynė, sulenkta nugara, kažką sode dar vis triūsia ir triūsia: renka poilsiautojų paliktas šiukšles ir labai rimtu veidu skaičiuoja; kam, kiek ir už ką tą vasaros bizniu reikės dalintis.
Kaip gerai, mano mažas langeli, kad mano kieme šiukšlių nėra. Liko tik mažų vaikučių – mano anūkų mažų pėdų anspaudai naujai pasodintoje vejoje. Neabejoju, nuo jų pėdų mano Žemė įgaus dvigubai daugiau energijos. Ji, atlaikiusi vasaros karštį, bus atgaiva kiekvienam, atėjusiam į mano namus.
Vakar, klausydamasi J.Erlicko pasirodymo Palangos Kurhauzo salėje mąsčiau: naujai renovuotoje Kurhauzo salėje už lango lietus, smarkus vėjas, tamsa, o pilnoje, į koncertą susirinkusioje žiūrovų salėje- laukimas: gyvo žodžio, taiklaus humoro ir tikėjimo, jog vieną dieną bėdos iš tiesų pasibaigs; tas pilkas dangus ir pilka daina nušvis kitomis spalvomis (pilkoje spalvoje taip pat daug atspalvių).
Poeto pasirodymo pertraukos metu žmonės skubėjo įsigyti J.Erlicko naujai išleistą knygą ir autoriaus dainų rinkinį, kurioje, pasak rašytojo, sudėta viskas, kas metų metais tapo savotišku hitu . Tikėk, tai tas, kas nenuilstamai keliauja iš lūpų lūpas. Tai: tiesa, dora, viltis, šaižus žodis, sveikas juokas ir nostalgija...
Patikėk, langeli, išėjusi iš koncerto, pasiklydau. Juokas, savame mieste, savo gatvėje, tarp naujai pastatytų kotedžų nebežinojau kur eiti. Nakties tamsoje kur ne kur pasimatę žmonių siluetai man priminė Monė, Paryžių, J. Deseną, Dalida ir rudens Rapsodiją, kuri visai čia pat, gal tik už gatvės posūkio, netrukus įžengs visa savo spalvų, aromato ir muzikos galybe...
Ech. tu mažas, tačiau kiek daug, langeli, tavyje telpa: mano kaimynė, jos daržas, vasaros triūsas, mažų vaikų pėdos ir ilgesys. Ilgesys – ta giesmė, kuri nepaliaujamai vibruoja nuo aušros iki sutemų, nuo manęs, nuo tavęs ir nuo mūsų visų – tikėti, jausti, mylėti...
Saugok tai, žinau, tu gali.
Irena Valužė
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.