Olimpietė Airinė Palšytė: „Šiuo metu treniruotis Palangoje – geriausia“

Salomėja GALDIKAITĖ

Palanga – ne tik vasaros metu poilsiautojų pamėgtas kurortas. Neretai mūsų miestą pasirenka ir sportininkai savo treniruočių stovykloms. Artėjant didžiausiam ir svarbiausiam 4 metų įvykiui – Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms, sportininkai ruošiasi itin atsakingai. Viena tokių – Airinė Palšytė, 24-erių šuolininkė į aukštį. Mūsų kurorte Europos vicečempionei ilsėtis nėra kada – naujajame Palangos stadione mergina pluša, kad pasiektų geriausių rezultatų.

– Airine, kaip jautiesi Palangoje?
– Gerai, man čia visuomet smagu sugrįžti. Ne veltui čia turim sporto stovyklas, visgi Lietuvoj tokiu oru čia turbūt yra vienintelė vieta, kur galima gauti viską: tiek gerą apgyvendinimą, tiek puikias treniruočių sąlygas.
– Ką tau reiškia Palanga, galbūt turi kokių prisiminimų iš vaikystės?
– Iš vaikystės, kalbant apie pajūrį, tai prisimenu daugiausiai Šventąją, nes joje turėjome savo atostogų namelį prie kopų. Ten vykdavome, kai tėčiui baigdavosi sezonas. Tai beveik visas vasaras praleisdavome Šventojoj. O jei kalbėti apie Palangą, tai mano viena iš pirmųjų sporto stovyklų buvo čia, ji vyko rugpjūčio mėnesį. Taigi, šiokia tokia nostalgija. O šiaip tai visuomet miela ir malonu į Palangą sugrįžti.
– Kodėl būtent Palangą pasirinkai pasiruošimui?
– Čia yra labai gera bazė, kurioje viskas – vietoje. Gyvename viešbutyje „Vanagupė“, jis jau mums yra tapęs lyg antraisiais namais, daugeliui kitų sportininkų taip pat. Turim puikias sąlygas: kambariai labai jaukūs, geri. Galime naudotis visomis atsistatymui reikalingomis procedūromis, tokiomis kaip SPA, ledo kambarys, baseinai, turim salę, kurioje mums daromi masažai. Taip pat individualiai derinamas maitinimas, dažniausiai užsienyje niekam nėra įdomu, ką tau reikia valgyti, o čia yra sudaromas meniu. Atvykimas iki stadiono vietos taip pat yra labai patogus. Vilniuje, pavyzdžiui, nuo namų iki stadiono man užtrunka važiuoti pusvalandį, o čia tik 5 minutes. Sudėjus visus niuansus, Palangoje šiuo periodu treniruotis yra geriausia.
– Kaip tau klimatas? Ar ne per šalta?
– Aišku, būtų galima rinktis visas pietų Europos šalis, kur yra tikrai gerokai šilčiau. Tačiau kartu tai reikštų, kad esi tikrai daug toliau nuo Lietuvos ir nuo namų. Jeigu yra kažkokių reikalų, tikrai nebus taip paprasta sugrįžti ir susitvarkyti. O Palangą pasirinkome todėl, kad Lietuvoj tai yra stabiliausio klimato vieta, oras šiek tiek geresnis nei visur kitur. Galbūt yra šiek tiek švelniau, nes jūra tai šildo, tai atvėsina. Pavyzdžiui, vakar Vilniuje lijo, o pas mus švietė saulė. Oras yra pakankamai geras ir treniruotėms tikrai yra viskas gerai, svarbiausia, kad dažnai ir stipriai nelyja.
– Ką manai apie naująjį Palangos stadioną?
– Jam galbūt dar šiek tiek reikia laiko, kad, kaip sportininkai sako, danga susistovėtų, susigulėtų ir būtų tinkamesnė labai aukštiems rezultatams pasiekti. Visgi tiek šuolininkai, tiek bėgikai geriausius rezultatus pasiekia ant greitos, kietos dangos. Ši danga dar yra pakankamai nauja, jai trūksta to brandumo, bet šiaip vieta yra puiki: supa daug gyvos aplinkos, daug gyvo oro ir tai yra smagu. Per daug nekursuoja mašinos, nėra taip, kad užklystų daug žmonių tiesiog netyčia, nieko netrūksta. Stadionas yra labai jaukus, galintis talpinti nemažai žmonių. Taip pat šalia yra visa sporto bazė – viskas labai patogu, senai tai buvo reikalinga ir tikrai džiugu, kad jau antri metai čia vyksta Lietuvos čempionatai ir galime vykdyti sporto stovyklas.
– Ar spėjai atsigauti po Europos čempionato? Visgi pasiekta prizinė – antroji vieta.
– Neturėjau tokio poilsio, kaip žmonės jį įsivaizduoja. Grįžome penktadienį, o šeštadienį jau susitikau su kineziterapeutu, kad šiek tiek apsižiūrėtų, kokia yra situacija. Pirmadienį dar nėjau į stadioną, bet vykau į sporto salę, kur irgi dariau tam tikrą mankštą, pratimus, šiek tiek stiprinančius ir atstatančius kūną. Berods antradienį ar trečiadienį su trenere jau susitikome stadione. Visiško poilsio nebuvo. Visgi po čempionato jautėsi nuovargis, gal ne kiek fizinis, o psichologinis. Kineziterapeutas sakė, kad jaučia, jog mano raumenys nespėjo net po savaites atsistatyti, tuomet tenka suprasti, kad ryšys yra su psichologija: jeigu yra įtampa galvoje, tai automatiškai yra sunkiau ir visam kūnui.
– O dabar, kol ruošiesi olimpinėms žaidynėms, yra dienų, kai gali nors truputį atsipūsti ir pailsėti?
– Taip. Tai nėra tokia sporto stovykla, kokios būna rudenį ar pavasarį, kai, sportiniais terminais sakant, yra kraunama bazė. Tuomet dirbame labai sunkiai ir daug. Dabar yra varžybų periodas, krūvis yra paskirstomas šiek tiek tikslingiau, jo apimtis nėra tokia didelė, jis daugiau koncentruotas ties tam tikrais esminiais elementais. Yra tokių dienų, kuomet aš galiu pailsėti – tai mano ketvirtadieniai ir sekmadieniai, kuomet aš nieko neveikiu ir galiu leisti laiką tik sau.
– O ką veiki savo ketvirtadieniais ir sekmadieniais?
– Vakar, pavyzdžiui, buvo geras oras. Tai tiesiog gulėjau viešbutyje prie baseino. Atvyko mano brolis ir pusbrolis su savo draugėmis, mano geriausia draugė. Tiesiog sėdėjom, plepėjom, skaičiau knygą. Vakare vykome žiūrėti krepšinio rungtynių, taip ir išėjo, kad diena buvo gana nerūpestinga. Galėjau ir ilgiau pamiegoti, paskaityti, pailsėti bei pabendrauti su man mielais žmonėmis.
– Tam, kad fiziškai pasiruoštum, tu treniruojiesi. O ką darai, kad pasiruoštum psichologiškai? Kaip kovoji su jauduliu?
– Geriausias vaistas ar burtažodis kovojant su jauduliu yra patirtis. Kai manęs po Europos čempionato paklausė, ką aš manau, kodėl kitiems ne taip pasisekė save realizuoti, man atrodo, kad koją pakiša patirties trūkumas. Žinant, kad aš būdama labai jauna pradėjau važinėti į aukšto lygio suaugusiųjų varžybas ir atstovauti Lietuvai, tai man yra didžiulis pliusas. Tiek prieš savo varžoves, tiek prieš save aš jaučiuosi labiau pasitikinti. Buvau kaip tas įmestas į tvenkinį viščiukas, kuris nežino, ką daryt ir tarsi bando plaukti. Dabar aš kaip ir plaukiu, tai darau visai tvarkingai, bet tam reikėjo kelių metų, kol galiausiai apsipratau, pamatyčiau, kaip elgiasi įvairiose situacijose mano varžovės. Prie visko reikia priprasti. Jei gauni daug streso, anksčiau ar vėliau jis tampa pažįstamas ir nebebūna toks baisus. O kitas dalykas – darbas su psichologais. Ne paslaptis, kad kiekvienas kažko pasiekęs žmogus ar sportininkas turi psichologą, kuris padeda morališkai. Tiek aš, tiek trenerė turime bendrą psichologę, kuri dirba su mumis treniruočių klausimais – padeda morališkai pasiruošti. Manau, kad tai labai svarbu.
– Tai bus antroji tavo Olimpiada, ar jauti savo pačios savijautos skirtumus? Galbūt pasitiki savim labiau?
– Iš vienos pusės taip, yra tas didesnis pasitikėjimas ir medalis Europos čempionate davė dar jo daugiau. Bet iš kitos pusės, aš suprantu, kad ir atsakomybės, aplinkinių lūkesčių yra daug daugiau. Žmonės suvokia, kad aš nebesu ta pati mergina, kuriai ką tik buvo suėję 19 metų ir kuri vyko į savo pirmąsias olimpines žaidynes. Tuo metu iš manęs niekas absoliučiai nieko nesitikėjo. Mes norėjom tik papulti į finalą, o ten užimti kuo aukštesnę vietą ir visgi tas patekimas į finalą buvo nemažas laimėjimas. Dabar manau, kad tai nebūtų joks laimėjimas, reikia galvoti apie didesnius tikslus ir tai įpareigoja.
– Ar olimpinis medalis būtų tavo karjeros viršūnė? Ar yra dar daugiau ko siekti sportininkui?
– Tikrai yra. Olimpinis medalis yra tikrai labai didelis ir reikšmingas dalykas, bet tai ne vienintelė siekiamybė sportininkui.
– Turbūt girdėjai, kas atsitiko su Rusijos sportininkais, kad jie buvo pašalinti iš Rio olimpinių žaidynių už dopingo vartojimą. Ką apie tai manai?
– Aš tam buvau nusiteikusi jau šiek tiek anksčiau, bet, žinoma, reikėjo laukti oficialaus sprendimo. Labiausiai gaila tų sportininkų, kurie švariai ruošėsi, jei ten tokių yra. Aš manau, kad sportininkas turi būti sąžiningas ir teisingas visiems, neturi būti išlygų. Galiausiai, pribrendo reikalas, kad buvo imtasi tokių veiksmų ir turbūt jie padaryti ne veltui. Sportininkas turi būti sąžiningas prieš save, tuomet prieš savo varžovus ir tik tada sportas gali būti gražus ir teigiamas dalykas.
– Airine, ko šiuo metu sau palinkėtum?
– Sportininkams dažniausiai pritrūksta sėkmės. Tai tikriausiai palinkėčiau, jog paskutinis mėnuo iki olimpinių žaidynių būtų sėkmingas, kad nepersekiotų jokios traumos, kad nusiteikimas būtų pats geriausias ir iš viso to išeitų pats maksimaliausias rezultatas.