Kovo 10-ąją Palangos bendruomenė atsisveikino su gerbiamu Mokytoju, Palangos miesto Garbės piliečiu Jonu Brindza. Mokytojas amžinojo poilsio į Palangos kapines palydėtas gausaus būrio ugdytinių ir kolegų. Palangos senosios gimnazijos direktorius Leonas Šidlauskas atsisveikinantiems su Jonu Brindza priminė apie Mokytojo Jono gyvenimo kelią ir dievišką gyvenimo užduotį.
„Palangos tiltas“ skelbia Palangos senosios gimnazijos direktoriaus Leono Šidlausko kalbą prie Jono Brinzdos kapo.
„Dievas, įrašydamas žmogų į amžinojo gyvenimo sąrašą, su krikštu ir jam duotu vardu, paskiria ir gyvenimo užduotį. Tik nepasako, kokią. Ir niekas – nei jis pats, nei artimieji - negali žinoti, kokia yra ta Dievo užduotis. Ir tik po paskutinio žmogaus atodūsio mums atsiveria jo gyvenimo kelias su užduotimi, kurią tereikia perskaityti.
Šiandien atsisveikiname su didžiu žmogumi, intelektualu, kuris save realizavo per kitus – per savo mokinius. Per mokinius, tarsi kokius apaštalus, gūdžiu sovietmečiu mokytojas Jonas Brindza skleidė literatūros, meno amžinąsias vertybes, žmogaus talento jėgą. Turėjo tvirtą ugdymo pareigą kviesdamas pažinti pasaulio tiesas. O jis pats buvo savo žodžių, minties aukštybės ir kuklumo pavyzdys. Tai aukščiausia galima mokytojo misija žemėje - viršūnių viršūnė: gyventi per kitus, kad mes galėtume gyventi per Tave. Ir tai jam tikrai tikrai pavyko.
Iš kur ta asmenybės stiprybė? Pirmiausia, ji atėjo iš vaikystės, iš tėvų.
Mokytojas Jonas Brinza gimė 1936 m. liepos 3 d. netoli Seirijų, Vozbūčių kaime, kuris yra ant kairiojo Nemuno kranto, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Būdamas vos trejų metų neteko tėvo. Po karo nuo 1949 iki 1953 metų jam, tuomet paaugliui, reikėjo palikti savo gimtus namus ir kartu su motina bei jaunesne seserimi slapstytis vis keliantis iš vienos vietos į kitą ir taip išvengti arešto ar galimos tremties. Tai tęsėsi iki Stalino mirties. Tokiomis aplinkybėmis mažas, slegiamas represijų baimės besislapstantis ir bandantis išgyventi paauglys visam gyvenimui arba tampa palaužtas, arba lieka nepalaužiamas. Joną Brindzą tokia žiauri gyvenimo patirtis išugdė kaip nepalaužiamą asmenybę. Visą gyvenimą jį veikė nematomos gijos iš vaikystės laikų.
Net ir šiandien sunku suvokti, kokį stebuklingą mokymo metodą mokytojas Jonas Brindza taikė, kad net gūdžiais sovietmečio metais jo puoselėjami brendo laisvi, modernios laikysenos žmonės, kuriuos šiandien žino visa Lietuva. Tik savo mokytojo dėka mokiniai išgirdo apie modernią Vakarų Europos literatūrą, nors jo skaitomas mokiniams kursas oficialiai buvo pavadintas „Tarybinių tautų literatūra“. Čia, tokiuose mokymuose, jauni žmonės suvokė istorinės situacijos absurdą, todėl veržėsi laisvos minties kryptimi paskui Mokytoją. Kafkos „Metamorfozės“, Hermanas Hesė, Alberas Kamiu... Dauguma to laikotarpio žmonių tokių pavardžių net nebuvo girdėję. Poveikis jaunuomenei buvo didžiulis.
Kai trys Palangos mokinai sovietmečiu iškėlė Lietuvos trispalvę, paaiškėjo, kad du iš jų yra mokytojo Jono Brindzos literatų būrelio nariai. Mokytojas dėl to turėjo aiškintis. Po šio įvykio mokykloje buvo organizuotas mokinių susirinkimas, skirtas pasmerkti vėliavą iškėlusius mokinius. Direktoriui pradėjus susirinkimą ir pagarsinus šį faktą, mokiai pradėjo ploti. Susirinkimas „svečio“ iš partijos komiteto nurodymu buvo nutrauktas tą pačią akimirką. Žinau, kad mokytojo širdis tokio mokinių elgesio buvo pamaloninta.
Žinau, kad pačioje Sąjūdžio kūrimosi Palangoje pradžioje žmonės žinojo į ką atsiremti. Mokytojui Jonui Brindzai, kaip nenuginčiamam Palangos autoritetui, buvo pasiūlyta kelti savo kandidatūrą į Atkuriamąją Seimą. Mokytojas, įvertinęs savo būdą ir sveikatą, padėkojo už pasitikėjimą ir vietoje savęs pasiūlė kelti Sąjūdžio kandidatu savo buvusį mokinį literatą Rimvydą Valatką, kuris ir tapo signataru.
Šiandien mes išlydime išskirtinę asmenybę, kurios didybės dar nesugebame tinkamai įvertinti.
Šiandien mūsų mylimas ir gerbiamas Jonas Amžinojo poilsio atsigula šalia savo jaunystės meilės ir mylimos žmonos Anelės. Mokytojai, kurie artimiau pažinojo mokytoją Joną Brindzą, matė, kad Anelė buvo jo didžiojo palaikytoja, jo atrama ir jo stiprybė. Po žmonos netekties Jonas dažnai čia ateidavo, laistydavo gėles ir jos begaliniai ilgėjosi. Štai ir susitikote. Dabar mes, čia susirinkusieji, jiems, pasiilgusiems vienas kito, esame nelabai svarbūs.
Nuoširdi užuojauta sūnui Sauliui, anūkui Pijui ir visiems artimiesiems.
Norėčiau pacituoti mokytojo mėgstamą jo buvusios literatės man atsiųstą tekstą: „Važiuoklinėkis, gerbiamas mokytojau ir kolega, pasidanguriuodamas platybėse dangaus.“
Ilsėkitės ramybėje, mielieji Jonai ir Anele.“
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.