Palangoje spalio pabaigoje vyko XXIII Šiuolaikinės Krikščioniškos Muzikos ir menų festivalis „Sielos“. Jau trečią kartą iš eilės į pajūrį prigūžėjo žmonės iš įvairių Lietuvos vietų bei vietelių, kad „prisigertų“ ne tik rudenėjančio kurorto spalvų grožio, bet ir to, ko kiekvienas čia atvykęs čia tikėjosi surasti. Ar jis savyje ieškojo grožio, meilės, Dievo artumo, žodžio ir muzikos sintezės, ar norėdamas suprasti dėl ko Aukščiausiasis davė jam gyvenimą Žemėje.
Siela. Kas tai?
Žiūrint iš religinės ar filosofinės sąvokos, siela reiškia nematerialią substanciją, nepriklausomą nuo kūno, tačiau anot renginio organizatorių, vedusių muzikos dienos renginį Palangos koncertų salėje, siela vadinama kūnu, kurį mes gavome užgimdami. Tokiu būdu, į visus šiuos klausimus kiekvienas atėjęs į šventę žmogus galėjo sau atsakyti dalyvaudamas įvairiuose šiam festivaliui skirtuose renginiuose, kaip miniatiūrų, tapybos, grafikos, kino, teatro ir šokio, muzikos, poezijos dienoje. Šie renginiai vyko Kurhauze, Palangos koncertų salėje, Palangos evangelikų liuteronų bažnyčioje bei Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje.
„Sielos“ Palangoje vyko trečią kartą, tačiau aš pirmą kartą jose apsilankiau. Anksčiau nebuvo galimybių, slaugiau sunkiai sergantį savo vyrą. Bet jau tada, praeidama kurorto centrine gatve, pastebėdavau ant šaligatvio plytelių kur ne kur paliktas nedidelius spalvotos mozaikos fragmentus. Nežinau kokį tikslą turėjo jaunieji menininkai tai įprasminę, tačiau kas kart akimis susidurdama su šiais piešiniais, nusišypsodavau. Ar tai daug? Manau tai puikus akibrokštas prieš mūsų rūškanus veidus miesto gatvėse. Rodos, tik maži, spalvoti kvadratėliai, o pasirodo, tai ženklai, rodantys kelią į džiaugsmą krūtinėje. Taigi, kaip besvarstytume, pradedi vis aiškiau suvokti, jog siela ne kas kita, o mūsų kūnas.
Rudens ekvinokcija
Ruduo žavus, tačiau jis turi ir liūdesio gaidelių. Rudens ekvinokcija – kitaip tariant – rudens lygiadienis, kur nuo rugsėjo 21 –23 d. prasidėjęs visame Žemės rutulyje atneša ir savo korekcijas žmogaus kūne. Dažnas pradeda skųstis nerimo, ar į kūną besibraunančia „nieko nenorėjimo“ daryti būsena. Kažkaip taip ir gyvename... Kas linksmai šventė Heloviną, ar ašarą nubraukė visų Šventųjų dieną, atėję į kapus pagerbti savo mirusiųjų, o kas pagal Grigaliaus kalendorių paskaičiavę, šešiasdešimt dienų ramiai snūduriuos iki saulėgrįžos – Šv.Kalėdų.
Ir tai praeis, pasakytų karalius Saliamonas. Juk tamsiausia naktis prieš aušrą. Be abejo , ateis metas, kai šviesa vėl skries dangaus labirintu, nešdama žmonėms viltį ir tikėjimą rytdiena. Man asmeniškai labai džiugu matyti savo miestą atgijusi kultūriniai renginiais. Jie neleidžia žmogui nusėsti. Kiekvieną savaitgalį Palangoje vyksta įvairūs kultūriniai renginiai. Ne už kalnų tradicinė švente tapusi „Stintų šventė“, džiugu jog kurorte atgijo Turgaus dienos. Gruodžio mėnesio 7 d. Sporto arenoje įvyks grandiozinis renginys Tarptautinė paroda – edukacija „Skriskit balti balandžiai“, skirtas grafų Tiškevičių 200 – osioms Palangos valdų įsigijimo ir Klaipėdos aukštaskraidžių balandžių veislės augintojų klubo 10 – mečiui paminėti. O kiek dar įdomių renginių ir susitikimų laukia Palangos miesto Savivaldybės organizuojamuose renginiuose. Manau, kad žmogų išjudinant reikia dviejų dalykų – geros reklamos ir draugo spyrio „į užpakalį“. Palanga nebeturi tapti vieta, kur žmonės tik kavinėse susitinka ir bendrauja.
Vėlai vakare, uždariusi Palangos koncertų salės duris, eidama į namus dar kartą pasidžiaugiau krikščioniškos muzikos festivaliu „Sielos“, palinkėdama jai dar ne vienus metus mus džiuginti, o vakare atsigulusi į šiltą patalą, atradau savo draugės dovaną, kurią ji man padovanojo gimtadienio proga. Ant jos rankomis pagaminto knygos skirtuko perskaičiau tokius žodžius: „Svarbiausia Tiesa – patikti Dievui...“
Irena Valužė
https://irenavaluze.wordpress.com/
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.