Palangiškiai turėjo galimybę mokytis piešti smėliu

Penktadienį Palangos miesto viešojoje bibliotekoje miesto gyventojai turėjo galimybę išmokti piešti smėliu, sužinoti, kas yra smėlio animacija ir terapija.

Kiekvienas gali kurti smėlio šedevrus
Renginį organizavo Palangos socialinių paslaugų centras, o užsiėmimą vedė centro psichologė Jelena Bachlina ir užimtumo specialistas Dovydas Lukaitis. Ekrane buvo rodomi filmukai, kuriuose įamžinti Socialinių paslaugų centro lankytojų darbai, demonstruojama, kaip gimsta meno kūriniai. Viskam reikalingas šviesos staliukas, ant kurio pilamas smėlis, o jei aplinkiniai nori stebėti, kaip kuriamas paveikslas, tam ir yra kamera, kuri iškart visą procesą rodo ekrane: tai ir yra didžiausias efektas, kai visi turi galimybę matyti, kaip piešiama.
Psichologė pasakojo, kad smėlio animacijos kūrimo metu žmogus, neturintis visiškai jokių meninių sugebėjimų, gali sukurti tiesiog šedevrus. „Labai dažnai laikomasi nuomonės, kad piešti gali tik menininkai, dailininkai, tad mes sudarome galimybę kurti visiems“, – pasakojo psichologė. Pati Jelena, smėliu piešianti jau metus, šio meno išmoko žiūrėdama mokomuosius filmukus ir skaitydama specialią literatūrą: „Labai daug domėjausi, lankiausi ne viename seminare. Ir negaliu pasakyti, kad šiandien jau piešiu puikiai. Tokio dalyko galima mokytis nuolat“.
J. Bachlina pasakojo, kad dažniausiai smėlio animacija užsiima profesionalūs dailininkai: „Tik iš pažiūros atrodo, kad tai labai lengvas darbas, tačiau reikia išmokti labai daug techninių dalykų, kad vaizdas keistų vaizdą, kad kūrinio kūrimas įgautų siužetą“.

Per smėlio piešinius galima išreikšti save
Gyvename pajūryje, kur balto smėlio – į valias, tad, regis, juo piešti galėtų mokėti kiekvienas. „Šiuo tikslu šiandien ir atvykome, kad parodytume, jog smėliu galima ne tik vaikščioti ar iš jo statyti pilis“, – pasakojo psichologė. Pasak moters, smėlio animacija leidžia žmogui išreikšti save: „Piešdamas žmogus gali į kūrinį sudėti tuo metu jį užplūdusias vidines emocijas, jausmus. Per vaizdus kuriamas pasaulis“.
Socialinių paslaugų centro lankytojai turi galimybę ne tik piešti smėliu, bet ir dalyvauti smėlio terapijoje. „Smėlis gali jungti daug veiklų. Žmogus, jau vien turėdamas rankose smėlį, jaučiasi kitaip, o kai su juo dar gali ką nors nuveikti – dar smagiau“, – teigė pašnekovė. Smėlio terapija pasaulyje taikoma jau daugiau nei 75 metai, o ja naudojasi ne tik psichologai, bet ir psichiatrai. Pasak specialistės, smėlio terapija primena žaidimą smėlio dėžėje. Skirtingai nei smėlio animacijos kūrime, terapijai reikalinga dėžė, kurios dugnas dažniausiai būna nudažytas mėlynai, kad būtų galima kurti povandeninį pasaulį. Kol pacientas kuria vaizdinius, psichologas ar psichiatras gali bandyti išsiaiškinti, kas glūdi žmogaus pasąmonėje. „Mes pamatome žmogaus būseną, net nebereikia jo klausinėti“, – apie terapijos specifiškumą pasakojo psichologė Jelena.

Smėlio piešinys – akimirka
Jau pats smėlis, byrantis tarp pirštų, yra labai trapus, tad piešiniai, kurti iš smėlio – labai trapūs ir laikini. „Jie trunka akimirką. Čia ne paveikslas, kurį galima pakabinti ir grožėtis. Vienintelis tokio meno kūrinio įamžinimas – filmavimas ar fotografavimas“, – įsitikinusi psichologė. Ir iš tiesų, kuomet kalbėjome su moterimi, užimtumo specialistas D. Lukaitis piešė, tačiau kaskart užmetus akį jau galėjai išvysti vis kitą vaizdą. „Viena iš pagrindinių idėjų tokios animacijos ir yra, kad vaizdas keistų vaizdą, tačiau tai reikalauja labai gero techninio pasirengimo“, – atskleidė pašnekovė.
Socialinių paslaugų centro lankytojai dažnai piešia eilėraščių ar pasakų motyvais. Tačiau prikalbinti žmogų piešti smėliu ne taip jau paprasta. „Dažnai bijomasi blogo įvertinimo, jei kas pasako kokią repliką, tuoj pat viskas pirštais sujaukiama ir piešinys dingsta“, – sakė psichologė.
Beje, specialus, piešimui skirtas šviesos staliukas „priima“ ne bet kokią medžiagą: galima piešti tik kvarciniu smėliu, kuris nebraižo stiklinio paviršiaus. Yra galimybė piešti kava, manų kruopomis. Ir, pasirodo, iš pradžių nėra taip paprasta. Tiems, kurie iškart bijo piešti rankomis, pasiūloma naudotis teptuku ar trafaretu.
Renginio metu smėlio paveikslą bandė sukurti ir palangiškė Jūratė su dukra Daniele: „Esame mačiusios daug vaizdo filmukų, kuriuose vaizduojama, kaip gimsta tokie šedevrai, bet prisilietus pačiai neatrodė taip paprasta“. Moteris su dukra bandė įsijausti į povandeninį pasaulį.