Palangiškis saksofono mokytojas Raimundas Žilius: „Nuolat kartoju savo mokiniams: saksofonininkas gali būti ir prezidentas“

Žurnalistė Agnė Benetytė

Kas bendra tarp saksofono ir prezidento? Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos saksofono mokytojas metodininkas Raimundas Žilius sako – daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jis tikina, kad muzika augina ne tik muzikantus, bet ir asmenybes: atkaklias, kūrybingas ir nebijančias iššūkių. „Palangos Stasio Vainiūno meno mokykloje dirbu jau šešioliktus metus. Ir nors šiandien sunku įsivaizduoti save kitur, anksčiau apie tokį darbą net nesvajojau,“ – R. Žilius sakė „Palangos tiltui.“ Skaitykite visą straipsnį naujame laikraščio „Palangos tiltas“ numeryje.

– Ar sudėtinga vaikus mokyti groti saksofonu? Ar pastebite, kad jų motyvacija ir požiūris kinta su laiku?

–Kiekvienas vaikas ateina skirtingo amžiaus, su skirtingu muzikiniu suvokimu ir gebėjimais. Vieni greitai perpranta pirmąsias natas, greitai išmoksta pirmuosius kūrinius, o su kitais tenka dirbti ilgiau ir kantriau. Tačiau po pusmečio ar metų visi pradeda groti, koncertuoti ir aktyviai įsitraukia į mokyklos koncertinę veiklą. Pradžioje daug kas būna nauja, nepažįstama, kartais net baugu. Bet kai vaikai pajunta pirmuosius rezultatus, išgirsta savo grojamą melodiją, o ypač – kai pasirodo scenoje ir sulaukia aplodismentų, jų akys sužimba. Tada atsiranda pasitikėjimas, noras tobulėti, o muzika tampa ne tik pamoka, bet ir saviraiškos būdu.

– Kokio amžiaus mokinių turite daugiausia?

–Šiuo metu daugiausia turiu 10–11 metų amžiaus mokinių. Taip susiklostė natūraliai – kažkuriais metais į mokyklą atėjo daugiau pirmokų, todėl dabar jų amžiaus grupė dominuoja. Pavyzdžiui, praėjusiais metais turėjau tris absolventus. Visi jie sėkmingai baigė muzikos mokyklą, tačiau du iš jų pasirinko tęsti mokslus išplėstiniame ugdyme. Tai buvo jų pačių sprendimas – niekieno neverčiami jie nusprendė likti, ir tai mane labai džiugina.

– Ar labai skiriasi darbas su pradinukais ir su paaugliais?

–Darbas su pradinukais ir paaugliais, be abejo, skiriasi. Labai svarbu nuo pat pirmų pamokų pasikloti tvirtus muzikinius pamatus. Mūsų meno mokykloje saksofonininkai mokosi septynerius metus, tad jei nepavyks nuo pradžių įskiepyti meilės muzikai, jei vaikas neteisingai išmoks pūsti saksofoną, visa tolimesnė pažintis su šiuo instrumentu gali tapti beprasmė.

Didžiausias džiaugsmas prasideda, kai mokinys paauga. Tuomet jau galima ne tik dalyvauti mokyklos ar miesto renginiuose, koncertuose, bet ir vykti į konkursus Lietuvoje ar net užsienyje.

– Paauglystė – nelengvas etapas. Kaip elgiatės, kai matote, kad mokinys „nori pabėgti“ nuo instrumento? Kaip padedate išgyventi tą laikotarpį?

–Paauglystė – tikrai nelengvas, savęs ieškojimų kupinas etapas. Tai laikas, kai vaikai ima abejoti savo pasirinkimais, kai grojimas instrumentu nebeatrodo toks patrauklus. Jie mato draugus, kurie po pamokų tiesiog sėdi prie kompiuterio, niekur neskuba. Atsiranda noras išbandyti naujus būrelius – boksą, karatė, šokius. Kiti svajoja tapti „YouTube“ žvaigždėmis, o muzika lieka nuošalyje. Tai natūralus, bet sudėtingas laikotarpis.

Taip, tokių vaikų yra – vieni pasuka kitais keliais, kiti sugrįžta. Kai matau, kad mokinys „nori pabėgti“ nuo instrumento, stengiuosi kalbėtis, priminti, kodėl jis pradėjo groti. Kartais padeda paprastas pokalbis, kartais – naujas kūrinys, kuris sužadina smalsumą. O kartais – tiesiog laikas. Nuolat kartoju savo mokiniams: saksofonininkas gali būti ir prezidentas.

Turime puikių pavyzdžių: buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas grojo saksofonu. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda lankė Klaipėdos muzikos mokyklą. Palangos meras Šarūnas Vaitkus baigė mūsų Stasio Vainiūno meno mokyklą. Vytautas Grubliauskas – profesionalus trimitininkas, buvęs Klaipėdos meras, dabar Seimo narys. Muzika lavina ne tik meninius gebėjimus, bet ir mąstymą, emocinį intelektą, kultūrinį suvokimą.

Ir net jei mokinys netaps muzikantu – muzikos žinios gali atverti netikėtas duris. Šiandien didelė paklausa kompozitoriams reklamos, filmų, kompiuterinių žaidimų srityje. Jei vaikui patinka žaisti kompiuteriu – gal verta pabandyti kurti muziką žaidimams? Muzikinės programos leidžia eksperimentuoti, o iš to gali gimti labai gražūs dalykai.

– Kas, jūsų manymu, padeda atgaivinti mokinio susidomėjimą, jei jis atvėsta nuo grojimo?

–Manau, kad svarbiausia – mokinio ir mokytojo ryšys. Kiekvienas mokytojas turi savo būdą, kaip suprasti vaiką, kaip rasti bendrą kalbą. Mane mano mokytojai išmokė, kad pirmiausia reikia susidraugauti su mokiniu, rasti vietos jo širdyje – tada viskas vyksta daug sklandžiau.

Vis dėlto pasitaiko atvejų, kai net puikiai grojantis mokinys staiga pasako, kad nebenori tęsti. Dažnai paaiškėja, kad jis grojo ne iš savo noro, o todėl, kad to norėjo tėvai. Tokiais atvejais tenka ieškoti būdų, kaip atgaivinti susidomėjimą – kartais tai reiškia gudrauti: pasiūlyti įdomesnių, populiaresnių kūrinių, kurie būtų artimesni mokinio pasauliui.

Kartais vaikai nustebina. Dar būdami maži, jie su džiaugsmu groja populiarias melodijas, o paaugę patys prašo kūrinių iš V. A. Mozarto ar J. S. Bacho repertuaro. Tai rodo, kad muzikinis skonis bręsta, o pradinis „užkratas“ išlieka – tik reikia kantrybės ir laiku pasiūlyti tai, kas įkvepia.

Vienas iš stipriausių motyvacijos šaltinių – grojimas kolektyve.

– Gal turite savo „užkrėtimo“ muzika metodų?

–Yra buvę mokinių, kurie, atrodė, jau visai praradę norą groti, bet atsigavo prisijungę prie saksofonininkų ansamblio. Nors repeticijos būna intensyvios, reikalauja daug darbo ir net savaitgalių, mokiniai jaučia bendrystę, atsakomybę, džiaugsmą kurti kartu. Kolektyvas tampa ne tik muzikine, bet ir emocine atrama.

Kiekvienas vaikas – atskira istorija. Tai, kas veikia vieną, gali neveikti kito. Nėra vieno vadovėlio ar seminaro, kuris išmokytų, kaip „užkrėsti“ meile muzikai. Bet kai matai, kaip vaiko akys sužimba, kai jis vėl ima groti su užsidegimu – supranti, kad visos pastangos buvo vertos.

– Kaip jūs susidomėjote saksofonu?

–Mano, kaip muzikanto, kelias prasidėjo gana dramatiškai. Buvau mažas ir smulkus vaikas, kai į tuometinę Darbėnų Jono Šimkaus vidurinę mokyklą (dabar – Kretingos rajono Darbėnų gimnazija) atvyko mokytojai iš Kretingos vaikų muzikos mokyklos agituoti mokinius stoti į muzikos mokyklą.

Tą dieną prisimenu iki smulkiausių detalių: sėdėjau salėje, klausiau trumpo koncertėlio, o po jo visų vaikų paklausė, ar norėtume mokytis muzikos. Žinoma, laimingas pakėliau ranką. Tačiau tuomet manęs paklausė: „O kas tave, tokį mažą, vežios kasdien po 15 kilometrų į Kretingą?“ Mano mama dirbo toje pačioje mokykloje pradinių klasių mokytoja, tad buvau nusiųstas jos atsiklausti. Nubėgau, pasakiau, kad labai noriu mokytis muzikos, bet atsakymas buvo trumpas – ne. Priežastis paprasta: niekas manęs nevežios tokio atstumo. Apsiverkiau. Bet nepasidaviau. Išėjęs į koridorių nusišluosčiau ašaras, grįžau ir pasakiau, kad mama leido.

Po kurio laiko į namus atėjo laiškas su kvietimu į stojamuosius egzaminus. Taip ir prasidėjo mano kelias. Važinėjau autobusu po 15 kilometrų kelis kartus per savaitę – ir nemačiau tame jokios problemos. Mano kaip muzikanto kelias nebuvo lengvas, bet buvo kupinas nuotykių, iššūkių ir daug džiaugsmo. Jei kas paklaustų, ar ką nors keisčiau, jei galėčiau viską pradėti iš naujo – atsakyčiau, kad nieko. Sunkumai mane užgrūdino tikram gyvenimui. Todėl dabar man kartais sunku suprasti, kai mokiniai neateina į pamoką vien dėl to, kad lyja, ar atsiranda kitų smulkių priežasčių.

– Gal jūsų asmeninis pavyzdys padeda uždegti mokinius?

–Ar mano istorija padeda uždegti mokinius(juokiasi)? Tikiu, kad taip. Kai pasidalinu savo patirtimi, vaikai pamato, kad ne viskas gyvenime ateina lengvai, bet jei labai nori – viskas įmanoma. Galbūt mano atkaklumas tampa jiems pavyzdžiu, o mano meilė muzikai – užkrečiama.

– Ar saksofono mokymasis, jūsų manymu, turi platesnę gyvenimo vertę?

–Saksofono mokymasis turi kur kas platesnę gyvenimo vertę nei vien tik muzikiniai įgūdžiai. Reguliarus darbas, nuolatinė praktika ir tobulėjimas ugdo kantrybę, atkaklumą, pasitikėjimą savimi – tai savybės, kurios praverčia bet kurioje gyvenimo srityje.

Grojimas instrumentu – tai ne tik technikos įvaldymas, bet ir kelionė į savęs pažinimą. Muzika lavina smegenis, moko mąstyti kūrybiškai, spręsti problemas, improvizuoti netikėtose situacijose. Muzika – tai bendrystė, nes grojant kolektyve ugdomi bendravimo įgūdžiai, atsakomybė, gebėjimas išgirsti kitą. Muzika sujungia žmones, padeda kurti ryšius, moko klausytis ir būti išgirstam.

Saksofonas gali tapti netgi slaptu draugu. Kai išmoksti keletą melodijų, tada jau gali pradžiuginti žmones tiesiog gatvėje – tarkime, Basanavičiaus alėjoje Palangoje. Ir ne tik pradžiuginti, bet ir sulaukti nuoširdaus įvertinimo, net finansinio paskatinimo. Tokios patirtys stiprina pasitikėjimą savimi, moko drąsos ir kūrybiškumo.

– Kuo šis instrumentas ir muzikinė disciplina padeda jaunuoliams už klasės ribų?

–Muzika paaugliui – tai būdas tyrinėti save. Per muziką jaunuolis gali atrasti, kas jam iš tikrųjų patinka, kas jį jaudina, kokia jo vieta pasaulyje. Tai savotiška emocinė kalba, kuri padeda išreikšti tai, ko kartais negali pasakyti žodžiais.

– Ar dažnai sutinkate savo buvusius mokinius? Gal turite mokinių, kurie tapo žinomais muzikantais ar pasiekė reikšmingų laimėjimų?

–Man patinka domėtis savo buvusiais mokiniais, tačiau tarp mano buvusių mokinių kol kas nėra plačiai žinomų muzikantų, bet tikrai yra žmonių, kurie pasiekė daug įvairiose srityse – nuo verslo iki mokslo ar viešojo gyvenimo. Man visada smagu sutikti juos ir matyti, kaip jie auga kaip asmenybės.

– Pedagogo darbas dažnai vadinamas iššūkių kupina veikla. Kas jums jame sunkiausia, o kas – įkvepia tęsti?

–Taip, pedagogo darbe iššūkių netrūksta – ir kasdien jie vis kitokie. Palangos Stasio Vainiūno meno mokykloje dirbu jau šešioliktus metus. Ir nors šiandien sunku įsivaizduoti save kitur, anksčiau apie tokį darbą net nesvajojau. Mačiau, kaip mano mamai, pradinių klasių mokytojai, būdavo sunku – ilgos valandos, pasiruošimas pamokoms naktimis, nuolatinis rūpestis vaikais. Atrodė, kad tai ne man.

Tačiau vos pradėjęs dirbti supratau – tai mano kelias. Dirbti su vaikais yra nuostabu. Kiekviena diena atneša kažką naujo, netikėto. Čia nuolat vyksta mažyčiai stebuklai. Gal ne kiekvienas juos pastebi, bet man stebuklas yra tada, kai mokinys, vakar sakęs, kad kūrinys per sunkus, šiandien jau jį groja. Stebuklas – kai pirmą kartą pasigirsta garsas, pirmosios natos, pirmasis kūrinys. Tai mane įkvepia. Šie momentai primena, kodėl prieš šešiolika metų pasirinkau šį kelią ir kodėl vis dar juo einu.

– Ar Palangoje daug talentingų vaikų ir jaunimo, linkusių į muziką?

–Tikrai taip – Palangoje netrūksta talentingų vaikų ir jaunimo, besidominčių muzika. Vien Palangos Stasio Vainiūno meno mokykloje šiuo metu mokosi apie 370 mokinių, o juos ugdo daugiau nei 40 profesionalių mokytojų. Tai rodo, kad muzikinis ugdymas čia turi gilias tradicijas ir stiprią bendruomenę.

Mokykla siūlo platų programų spektrą – nuo ankstyvojo muzikinio ugdymo 5–7 metų vaikams iki pagrindinio muzikinio ugdymo paaugliams.

Tačiau šiuo metu mūsų mokykloje pasigendu pučiamųjų orkestro. Nors turime talentingų mokinių, deja, jų dar nepakanka, kad galėtume suburti pilnavertį orkestrą. Žvelgdamas į kitas meno mokyklas, kurios su savo orkestrais dalyvauja Dainų šventėse ir kituose renginiuose, jaučiu sveiką pavydą – tai ne tik garbė, bet ir neįkainojama patirtis vaikams. Vis dėlto tikiu, kad ateityje viskas pasikeis: atsiras daugiau jaunų, entuziastingų mokytojų, kurie įkvėps vaikus rinktis varinius pučiamuosius instrumentus, o mes vėl turėsime savo orkestrą. Tikiu, kad tai tik laiko klausimas.

– Ar jums gera gyventi ir dirbti Palangoje?

–Žinoma, kad gera. Gyventi Palangoje – tai tikra privilegija. Kai buvau studentas, net mintyse neturėjau, kad kada nors gyvensiu tokiame išskirtiniame, kultūros ir gamtos apsuptame mieste. Palanga man atrodė kaip svajonė – tolima, prabangi, nepasiekiama. Tačiau likimas pasuko netikėtu keliu ir suvedė mane su mano gyvenimo meile – mano žmona. Ji tapo tuo šviesuliu, kuris atvedė mane į šį miestą ir kartu į naują gyvenimo etapą.

Kadaise atvykau pas ją į svečius – kur tebesu ir dabar. Šiandien Palanga – ne tik mano namai, bet ir vieta, kur galiu kurti, mokyti, dalintis muzika ir augti kaip žmogus.

– Ką mėgstate veikti laisvu laiku, kai pavyksta pabėgti nuo natų ir muzikos ritmo?

–Laisvalaikio turiu nedaug, nes be pedagoginio darbo dar groju Klaipėdos karinių jūrų pajėgų orkestre. Ten daug repetuojame, koncertuojame, keliaujame – ir visa tai turi savito žavesio, nes toks darbas tikrai nėra nuobodus.

Kai lieka viena kita valandėlė, leidžiu laiką namo rūsyje, kur esu įsirengęs nedidelę garso įrašų studiją „STUDIJA GARSAS“. Ten kuriu muziką, darau aranžuotes, įrašau dainas su žinomais ir mažiau žinomais atlikėjais, taip pat kuriu reklaminius garso klipus. Tai, kas kažkada buvo tik hobis, tapo ir pomėgiu, ir darbu. Kad ir ką bedaryčiau, viskas mano gyvenime vienaip ar kitaip susiję su muzika – ir tuo labai džiaugiuosi.

Atsipalaiduoti su šeima mėgstame keliaudami. Nėra nieko nuostabesnio, kaip per kelias laisvas dienas visiškai pakeisti aplinką, aplankyti dar nematytą vietą ar net nuvykti į kitą šalį.

Asmeninio albumo nuotraukos