Palangos benamis Gintaras: „Kai per vasario šalčius nušalau kojas, pirštai nupuvo. Kai kaulai jau bolavo, apgramdžiau viską ir „nudžirinau“ pirštus“

Palangos benamis Gintaras, papasakojęs „Palangos tiltui“ apie „nusidžirintus“ (nusipjautus – aut.) nušalusius kojų pirštus vasarį, pasiskundė „Palangos tiltui“, kad šią savaitę buvo „su jėga“ „basas“ iš poliklinikos išvarytas, nors anksčiau galėjo į ją ateiti pėdų perrišimams. Palangos asmens sveikatos priežiūros centras (poliklinika - aut.) sakė „Palangos tiltui“, kad buvo nustatyta, jog benamis turėjo artimą kontaktą su koronavirusu užsikrėtusiu asmeniu, todėl jis kol kas nepageidaujamas poliklinikoje. www.palangostiltas.lt skelbia visą interviu su Gintaru. „Palangos tiltas“ jautresnės psichikos asmenims jo nerekomenduoja skaityti.
–Jūs–palangiškis?
–Taip. Nuo gimimo.
–Kiek jums metų?
–Aš 1964 metais gimęs, bus 57.
–Jūsų kojos – apmuturiuotos, matau kraujo dėmes ant bintų. Kas nutiko?
–Pirštus nupjoviau. Supūliavo baisiai nušalę vasarį, iki kaulo nupuvo, kaulai jau bolavo, apgramdžiau viską ir „nudžirinau“ (nupjoviau – aut.)
–Baisu net klausytis. Išgėrėte tokiai operacijai degtinės?
–Ne. Nieko negėriau. Nenualpau. Bet mane dabar į polikliniką jau įleidžia – kiekvieną dieną vaikštau ten persirišti bintus (PT kalbėjosi su Gintaru iki nustatymo, kad jis turėjo artimą kontaktą su koronavirusu sergančiu asmeniu - aut.)
–O kodėl, nušalęs kojas, pagalbos pas medikus neieškojote?
–O kas čia tave įleis dabar?
–Vaistus geriate?
–Turiu truputį. Tik kad jie – labai brangūs. Kaip juos įpirksi? Skausmui nuimti geriausia „šnapsas“, bet kad aš dabar jau negeriu...
–Ar daug benamių Palangoje?
–Oi, pilna jų čia.
–Daugiausiai – vietiniai?
–Visokių yra. Nemėgstame tų iš kitur. Ko jie čia lenda?
–Muštynių būna tarp benamių?
–Visko būna. Gi turi išgyventi.
–Gaunate kokią nors išmoką?
–Ne, nieko negaunu.
–Kaip išgyvenate „kovidą“, karantiną?
–Žinau, kas jis yra...Baisus metas – nėra žmonių. Net nesustoja žmonės kaip anksčiau.
–Mažiau išmaldos surenkate dabar?
–Mažiau..Žymiau mažiau...Gal per pusę....Duoda žmonės po eurą, kai kurie – ir du, dažniausiai centų paberia.
–Kiek surenkate išmaldos?
–Per dieną – iki 10 eurų, geresnę dieną – ir 20 eurų.
–Kur gyvenate?
–Dabar – tarp žemės ir dangaus.
–Anksčiau?
–Kur dabar prokuratūra stovi. Mūsų giminė ten turėjo antrą aukštą.
–O kaip likote be namų?
–O taip gyvenimas susiklostė. Kalėjime sėdėjau. Kol jame buvau, mama numirė. Man nieko neliko...
–Kiek metų kalėjote?
–Nesuskaičiuosiu...Pora „čirikų“ (20 metų – aut.) susirinks...
–Ar paslaptis už ką?
–Už viską, ir už rusiško „nadzoro“ (administracinės priežiūros – aut.) pažeidimus, ir už rimtesnius... Ir plėšimą, ir muštynes turėjau...
–Tai kur dabar gyvenate?
–Po balkonu. Basanavičiaus gatvėje.
–Kas jums padeda?
–Niekas. Kam aš čia galiu rūpėti...Pats matai, kokie laikai dabar...Va, neseniai pradėjau dokumentus tvarkytis, gal pavyks kokią nors išmoką gauti...Gal prie savivaldybės mane priregistruos? Pasą jau pasiėmiau. Darbo biržoje jau „stoviu“. Tik kad sveikata – ne ta. Gerai, kad jau pas šeimos daktarą poliklinikoje dabar jau galiu lankytis , esu užsiregistravęs...Ir pas chirurgą padėjo joje prieiti...(Tačau praėjusią savaitę, nustačius, kad Gintaras turėjo artimą kontaktą su koronavirusu sergančiu asmenu, jam medicininės paslaugos poliklinikoje yra laikinai sustabdytos - aut.)
–Kokia jūsų svajonė?
–Kokia čia dar svajonė? Va, būtų gerai vėl pačiam ant savo kojų stovėti – be lazdų (ramentų – aut.)