Rimvydas Valatka, Kovo 11-osios signataras iš Palangos: „Signataru tapau labai atsitiktinai“

Šiandien, Kovo 11-ąją, visa Lietuva ir Palanga plazda trispalvėmis – švenčiame valstybės nepriklausomybės 30-ąjį atkūrimo jubiliejų. Palanga turi dar du gyvus savo Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarą, žurnalistą Rimvydą Valatką ir Liudviką Narcizą Rasimavičių. Istorinį dokumentą pasirašęs kitas palangiškis, Algimantas Vincas Ulba, – jau 8 metai Anapilyje. „Palangos tiltas“ kalbėjosi su R. Valatka.

–Jūs buvote išrinktas deputatu į Atkuriamąjį Seimą Palangos apygardoje, ar ne?

–Išties taip. Palangos apygarda, regis, buvo Nr. 63, be Palangos dar joje buvo Jakai ir gabalas Klaipėdos rajono prie buvusio technikumo, šalia dabartinio žiedo iš dešinės. Prisimenu daug puikių žmonių, susitikimų, Ryžtą, kurį man perdavė – turi balsuoti už laisvę, o kaip jau mes ten po to gyvensim, ne taip ir svarbu. Ne tik prieš jubiliejų, o kone kasdien prisimenu savo trenerį Joną Zaranką ir matematikos mokytoją Dalią Trinkauskienę – jie tiek daug dėl manęs per tą rinkimų kampaniją padarė, kad liksiu jiems skolingas visą gyvenimą.

–Jūs esate vienas iš jauniausių Nepriklausomybės Akto signatarų. Kaip jaunas laikraščio „Gimtasis kraštas“ redaktoriaus pavaduotojas, vėliau savaitraščio „Atgimimas“ redaktorius tapo politiku ir Signataru?

–Labai atsitiktinai. Ir tuo pat metu gal dėsningai. Net likus iki rinkimų pusantro mėnesio tokių minčių neturėjau. Pas mane į redakciją atvyko Palangos Sąjūdžio atstovai. Tiksliau kalbant, pusės Palangos sąjūdžio atstovai. Skyrius buvo skilęs, jie negalėjo sutarti dėl kandidato ir dėl daug ko kito. Man pasiūlė. Pirmoji mintis buvo „ne”. Bet po to šmėstelėjo kitos dvi. Tuo metu mano ir „Gimtojo krašto“ vyr. redaktoriaus Algimanto Čekuolio nesutarimai buvo apsiekę piką. Metus iki tol faktinis redaktorius buvau aš, o Čekuolis sėdėjo arba Maskvoje – buvo SSRS liaudies deputatas – arba keliavo po užsienius. Tai kodėl ne?
Bet dar stipresnė buvo antroji mintis: mano senelis Juozas Valatka, jei tik būtų gyvas, būtų laimingas, jei jo vyriausias anūkas dalyvautų grąžinant tai, ką iš jo ir visos Valatkų giminės atėmė okupantai. O atėmė jie viską, įskaitant dešimt metų laisvės. Tad ir sutikau su palangiškių pasiūlymu. O kai sutikau, tai reikėjo jau ir laimėti. Tai spręskite patys, kas čia buvo svarbiau – atsitiktinumas ar dėsningumas.

–Kokie yra jūsų ryškiausi prisiminimai apie 1990-ųjų Kovo 11-ąją?

–Ryškiausias toks: einu po Akto pasirašymo į troleibusą, galvoju, kad reikėtų atšvęsti, bet prisimenu, kad namie nieko neturiu, o Vilniuje niekas nedirba. Okupantai laikėsi tokių pat pažiūrų, kaip dabartiniai valstiečiai. Tai neatšvenčiau. To neišgerto šampano gailėsiuosi visą likusį gyvenimą.

–Ar po sausio 13-osios Sovietų Sąjungos vadai jau buvo susitaikę su nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse neišvengiamumu?

–Ekonominė blokada, sekusi po mėnesio, Sausio 13-osios ir Medininkų žudynės eliminuoja tokį klausimą iš principo.

–Ar vis tik KGB bandė per atskirus Atkuriamojo Seimo deputatus (narius) įtakoti balsavimą dėl Nepriklausomybės? Ar jūs jautėte, ar patyrėte kokių nors trukdymų prieš balsavimą?

–Manęs niekas nebandė niekaip įtakoti. Užtenka pasižiūrėti į balsavimo rezultatus. Prieš – nė vieno, susilaikę tik šeši lenkai, kuriems įtaką bandė daryti „už“ laisvę balsavęs Czeslawas Okiczycas. O KGB negalima nuvertinti, bet dar blogiau yra tą sovietų slaptąją policiją pervertini. Jos veikimas buvo statomas ant totalinės baimės. Kai baimės neliko, neliko ir įtakos.

–Kiek jums, paskelbiant Nepriklausomybę, dabar atrodo svarbu tuomet vyravęs lietuvių tautos apsisprendimas, Sąjūdžio vadovų politinė lyderystė, ir kiek Lietuvai palankus išorinių jėgų išsidėstymas?

–Viskas istorijoje yra svarbu. Ir naftos kainų kritimas iki 8 USD už statinę, ir Ronaldo Reigano (40-ojo Amerikos prezidento) žvaigždžių karai, ir Kremliaus supuvimas, ir Lietuvos tautos nusistatymas atgauti laisvę, ir lyderių veikimas. Nei Reiganas, nei kas kitas už mus laisvės negalėjo pasiimti.

–Tarkime, 1991 rugpjūčio pučas Maskvoje būtų sėkmingas...Kas būtų buvę su mūsų Nepriklausomybe tuomet?

–Ji būtų paskandinta kraujyje. Kito kelio tada nebuvo – arba mes laisvi, arba jie grąžina Stalino laikų vergovę. Nebūtų ir šito interviu.

–Kas jums yra tikrieji Kovo 11-osios didvyriai? Ar tie 124 deputatų, kurie balsavo už Nepriklausomybės Aktą?

–Neprotinga kalbėti apie didvyrius, kurie nepraliejo nė lašo kraujo. Didvyriai yra tie, kurie krito Medininkuose ir prie Vilniaus TV bokšto, kurie sužeisti buvo, kurie budėjo naktimis prie Aukščiausios Tarybos po Sausio žudynių. O mes buvom visų jų, ir ne tik jų, atstovai, kurių uždavinys buvo paprastas – išvesti Lietuvos laivą į teisinę ir demokratinę valstybę.

–Vis tik, sutikite, unikalu, kad už jį balsavo tiek daug deputatų, nė vienas prieš ir tik 6 susilaikė? Kaip pavyko visiems sutarti?

–Nežinau, ką atsakyti. Niekas dėl to ir nesitarė. Dėl to net ir tartis nereikėjo. Mes tam buvome išrinkti, tai taip ir balsavome. Čia net ir Ramūno Karbauskio karvei turbūt būtų aišku...

–Kaip jums atrodo, ar Lietuvos Komunistų partijos atsiskyrimas nuo TSRS Komunistų partijos buvo gudrus jos ėjimas siekiant išlikti politinėje arenoje, ar sąmoninga suvokta būtinybė vardan laisvos Lietuvos?

–Negalima į istoriją žiūrėti taip primityviai, per juoda-balta akinius. Kai kam galbūt tai buvo politinis ėjimas, o kai kas nuoširdžiai siekė laisvės, kai kas buvo ir ten, ir Sąjūdyje, ketvirti nuėjo su dauguma, penkti laukė, šešti – tokių buvo mažuma – buvo prieš. Neturėtume primityvinti istorijos dėl to, kad kažkam tas juoda – balta politiškai tebėra naudinga.

–Kuo jūs itin džiaugiatės ir dėl ko nerimaujate dabar laisvoje Lietuvoje?

–Džiaugiuosi, kad Lietuva tapo beveik europine valstybe. Liūdna, kad joje vis dar galima sutikti antisemitų, homofobų, sąmokslo teorijų kūrėjų ir fanatikų, taip pat žmonių, kuriems smegenėlės susisuko taip, kad jie plepa visokius niekus, pavyzdžiui, kad prie ruso buvo geriau, kad reiki ir tą uždrausti, ir aną. Bet juk ir Roma ne per vieną dieną buvo pastatyta.