Palangos kraštovaizdžio bičiulių išvyka į Karaliaučių

Dar metų pradžioje planuota Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubo ekskursija į Kaliningrado srities Svetlogorsko kurortą nebuvo atsitiktinė. Kaimyninis kraštas priminė kadaise buvusį romantiškąjį Karaliaučių ir mus nuolat domino savo ypatingos istorijos besikeičiančiais puslapiais. Juolab pastarųjų dešimtmečių politiniai bei ekonominiai pokyčiai stipriai veikė viso šio regiono socialinio kultūrinio gyvenimo sferą, o kaip vėliau teko įsitikinti, šie globaliniai procesai akivaizdžiai atsispindėjo ir tenykščio kraštovaizdžio panoramose.
Kam teko prieš keturis dešimtmečius lankytis Kaliningrade, tikriausiai matė kaip Imanuelio Kanto apgriuvusio kapo detalės buvo sutvirtintos... silikatinėmis plytomis. Dabar ši kirchė (bažnyčia) deramai restauruota, o senojo Karaliaučiaus universiteto profesorių kapinės tvarkomos itin pagarbiai.
Universiteto įkūrėjo hercogo Albrechto paminklas taipogi atstatytas, nors savu laiku ant šio pjedestalo buvo užkelta net ne viena kitokia skulptūra. Buvo laikai, kai į karaliaus Friedricho aikštės didingumą pretendavo pats Adolfas Hitleris ir tam tikru metu ji buvo pavadinta jo vardu. Po karo ši aikštė vėl pasidabino net trijų maršalų vardais, kol pagaliau prigijo Pergalės pavadinimas.
Apie tai mums įdomiai ir su neslepiama humoro gaidele pasakojo ekskursijų vadovai džiaugdamiesi, kaip vietinių žmonių ir daugelio organizacijų vadovų požiūris šiais klausimais kardinaliai keitėsi.
Kaliningradiečiai mums rodė tikrą nuoširdumą: istorinius įvykius nušvietė objektyviai, pasakojo apie buvusios politikos skaudžias pamokas, beprasmio griovimo tendencijas, užsiminė ir apie dabartinių turčių nerealius užmojus. Pavyzdžiui, atstatyti karališką pilį, ypač, kai krašto keliai turėtų kelti gerokai daugiau rūpesčių.
Negalėjome nesižavėti puikiai atstatytais senovinės miesto gynybinės sienos fragmentais, atnaujintais karališkaisiais vartais. Gal šiuolaikinės dekoratyvinės plytos ir kitos brangios medžiagos nesuteikia autentiškumo pojūčio, tačiau metalinių vartų detalės atrodo tikrai įspūdingai. Daugelis naujųjų pastatų jau priderinti prie senosios prūsų architektūros, t.y. suprojektuoti ir pastatyti taip, kad mes pasijautėme kaip Austrijos miestų aplinkoje. Žinoma, tokių tendencijų srautas prasidėjo restauravus daugelį senųjų pastatų. Na, kad ir liuteroniškų kirchių išorinio vaizdo kontūrai, kurie tikrai neatsiejami nuo kadaise tinkamai parinktos gamtinės aplinkos bei kruopščiai suderintų architektūrinių sumanymų. Dabartinis šventyklų interjeras pritaikytas provoslavų tikintiesiems ir taip išsaugotas šių pastatų sakralumas.
Svetlogorske mūsų viešbučio sienos išpuoštos paveikslais su restauruotų prūsiškų bažnyčių vaizdais. Gražu, tačiau viešbučio angliškas pavadinimas „Family“, ir dar išpildytas kirilicos šriftu, priminė dabartines madas Lietuvoje, kai savo gimtąja kalba pritrūkstama fantazijos romantiškiems pavadinimams. Žavėjomės kurorto prekybos centro nestandartiniu pastatu, pastatytu vos prieš porą metų, ant kurio puikavosi prikeltas Viduramžių miesto herbas su senuoju Raušen (Rauschen) kurorto pavadinimu. Parke išlikusi katalikų bažnyčia puikiai restauruota žymaus kompozitoriaus Andriejaus Makarovo asmeninėmis lėšomis ir naujai įrengti vokiečių pasaulinio masto „Hugo Mayer Orgebau Gmbh“ firmos vargonai. Tarp kitko, restauratoriai buvo pakviesti iš Lietuvos. Nors katalikų tikėjimą išpažįstančių Karaliaučiuje beveik nėra, tačiau klasikinės muzikos aukšto lygio koncertai čia sukviečia daug kultūros gerbėjų.      
Kurorto paplūdimys labiau priminė Capri salos (Italijoje) kontūrus. Status nuo jūros kranto kylantis šlaitas vešliai apaugęs medžiais, o tarp jų – kavinių ir ledainių kompleksas. Džiugino Olego Melechovo jaunatvišku grožiu spinduliuojanti merginos skulptūra, šiek tiek susišaukianti  Kopenhagos garsiosios undinėlės idėja. Kita jo skulptūra miesto parke vaizduojanti varlės – simpatiškos mergiotės sudėtingos brandos akimirksnį. Įdomiai pavaizduota varliukė savotiškai primena maištaujančios paauglės komišką aroganciją su nepamatuota pretenzija į moteriškąjį pilnavertiškumą.    
Aplankėme porą sanatorinio kurortinio aptarnavimo objektų, priklausančių Rusijos karinėms žinyboms. Darbuotojai sužinoję, kad mes iš Lietuvos, uoliai rodė savo išpuoselėtus parkus, gėlių alpinariumus. Stebėjomės kaip jie detaliai dėstė visų dekoratyvinių augalų pavadinimus, jų geografinę kilmę, dalinosi patirtimi, kaip sekėsi juos adaptuoti šiame krašte. Mieste į akis krito gražus mineralinio vandens biuvetas, kuris vėl priminė, kad Palangos kurortas jau daug metų jaučia būtent šio objekto trūkumą. Viešų ir nemokamų tualetų nepakankamas kiekis bei neracionalus išdėstymas parkuose sakytume savotiškai susišaukė ir su Palangos kurorto bėdomis, kai šis žmogaus kasdienis poreikis bandomas nukreipti miesto kavinių ir restoranų lankomumui didinti. Deja, tokios „traukos“ dėsniais visiškai nesinaudoja prekybos centrai. Liūdniausia – skulptūrų parke Vytauto gatvėje, kur iki artimiausios kavinės ar restorano ne kiekvienas lankytojas benubėga.  
Mūsų delegacijos vadovas E. Žvirgždinas dažnai stebėjosi, kad šio krašto kaimiškas gamtovaizdis atrodo gana nykus, nes praktiškai niekur nesimatė pasėlių. Prie užmiesčio sodybų daržai atrodė daugiau negu kuklūs, dekoratyvinių medžių arba krūmų beveik niekur nesimatė. Priešingai tiek Svetlogorske, tiek ir Karaliaučiuje – kotedžų bei prabangių namų aplinka atrodė visai kitaip. Jų savininkai, pasak ekskursijų vadovų, taip vadinamieji „naujieji rusai“ buvo apibūdinami su visomis jų gyvenimo stiliaus komiškomis peripetijomis. Turėjome galimybę pasižiūrėti ir garsųjį gintaro karjerą – Jantarnoje. Jeigu prieš pertvarką patekti į juos buvo galima tik su specialiais leidimais, tai dabar įvažiuoti nesudėtinga, nes bilietus įsigijusiems viskas parodoma, papasakojama, paruoštos visos atrakcijos ir suteikta nevaržoma teisė fotografuoti.
Reziumuojant kelionės įspūdžius, norisi pasidžiaugti, kad nepaisant buvusių ideologinių šio krašto trukdžių, Svetlogorske jaučiasi stiprus senosios kultūros proveržis. Juk tam reikėjo keisti visą požiūrį į kraštovaizdžio formavimą. Gal šiandien kai kur trūksta tos norimos harmonijos, tačiau ne viskas pasiekiama iš karto. Svarbiausia, kad yra žmonių, kurie viso to atkakliai siekia, kryptingai daro, nesiteisindami sunkumais. Štai, tokio atkaklumo ir kryptingumo verta vieniems iš kitų pasimokyti, pasisemti patirties. Džiugu, kad pozityvus pritarimas mūsų kelionei jautėsi iš Palangos savivaldybės administracijos bei jos kultūros skyriaus pusės – nuoširdi Roberto Trautmano pagalba tarpininkaujant dėl bevizio įvažiavimo. Tikimės, kad su kaimynais nutiestas nesavanaudiškos draugystės ir dalykiško bendradarbiavimo tiltas tik padės abiejų kurortų kraštovaizdžio tobulinimui.