Palangos kultūros centro mišraus kamerinio choro įkūrėjas Edmundas Jucevičius: „Daugelio dabartinių dainininkų net nepažinojau. Kažkaip vieni kitus suradome ir susišaukėme“

Agnė Benetytė , „Palangos tiltas“ žurnalistė

„Bepigu planuoti visas veiklas, kai aplink tave – nuostabių žmonių būrys... Juk vienas nieko nenuveiktum“, – „Palangos tiltui“ sakė Palangos kultūros centro mišraus kamerinio choro įkūrėjas, meno vadovas ir dirigentas Edmundas Jucevičius.

Anot jo, chorinis dainavimas – neatsiejama kultūros dalis, kurios tradicijos gyvuoja ir keičiasi, pritaikant jas šiuolaikiniam jaunimui ir bendruomenei. Dirigentas ragina neskubėti atidėlioti gerų norų ir prasmingų darbų, nes dainavimas suteikia ne tik muzikos, bet ir gyvenimo pilnatvės.

– Kas Jums yra muzika? Ar galėtumėte apibūdinti, ką ji reiškia Jūsų gyvenime ir kaip bėgant metams keitėsi šis santykis?

– Muzika man – tai visų pirma kalba, kuria galima perteikti tai, ko neįmanoma išsakyti žodžiais. Ji lydi mane nuo pirmosios klasės Palangos muzikos mokykloje – nuo pažinimo džiaugsmo ir tingulio iki profesionalios veiklos kaip pedagogo ir choro vadovo.

Vaikystėje muzika buvo kaip ir daugeliui dabartinių vaikų – nuo džiugių šypsenų iki noro viską mesti. Visi klasės draugai po pamokų turėjo daug laisvo laiko, o aš – į muzikos mokyklą. Ir dar namuose, pasirodo, groti reikia...

Tuo metu daug kantrybės ir darbo su „labai gabiu, bet tingiu mokiniu“ (čia – mano mokytojos citata) skyrė mano pirmoji fortepijono mokytoja Dalia Staškūnienė. Esu Jai dėkingas už supratingumą ir palaikymą.

Bėgant metams atėjo supratimas, kad muzika ugdo jautrumą, drausmę, moko klausytis vienas kito, dirbti kartu. Santykis su muzika tapo brandesnis – šiandien ji man reiškia ne tik asmeninę patirtį, bet ir bendruomenės kūrimo bei kultūrinės tapatybės puoselėjimo priemonę.

Šiandien muzika man – tai atsakomybė ją perduoti jaunajai kartai ir galimybė telkti žmones bendram kūrybiniam tikslui.

– Ką Jums reiškia dainavimas ir kodėl jis toks svarbus žmogui?

– Dainavimas man yra vienas natūraliausių žmogaus raiškos būdų. Tai ne tik garsai ar technika – dainavimas visų pirma yra emocijų perteikimas ir bendravimas. Per balsą žmogus išreiškia savo vidinę būseną, džiaugsmą ar skausmą, o kartu užmezga ryšį su kitais.

Dirbdamas su chorais matau, kad dainavimas tiek mažam, tiek dideliam suteikia daugiau nei vien estetinį pasitenkinimą – jis stiprina emocinę sveikatą, padeda patirti bendrumo jausmą, ugdo atsakomybę už bendrą skambesį.

Dainavimas svarbus kiekvienam žmogui – net ir tam, kuris niekada nedainuos profesionaliai. Jis suartina, padeda išgyventi įvairias patirtis ir suteikia gyvenimui daugiau pilnatvės.

– Jūsų vadovaujamas choras pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą ir garsina Palangą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kuo, Jūsų manymu, ypatingi čia dainuojantys choristai?

– Apdovanojimai ir Palangos miesto garsinimas man yra labai malonūs ir džiuginantys dalykai. Mes visada didžiuojamės, kad esame iš nuostabiausio gamtos lopinėlio – Palangos. Tai tarsi rojaus kampelis žemėje, o ryšys su pačiu miestu ir jo bendruomene – išties ypatingas.

Apie savo bičiulius dainoje galėčiau kalbėti ir kalbėti, bet jei trumpai – jie visi yra tikras Palangos dainuojantis lobynas. Jie – dainos superherojai: nuostabūs, nuoširdūs, linksmi, kiekvienas savaip spinduliuojantis savo grožiu ir gėriu.

– Nuo „Cantate Palangai“ šventės iki tarptautinių festivalių. Kaip gimsta meninės idėjos ir koncertų programos?

– Nežinau... Viskas kažkaip ateina savaime – iš kažkur. Tikrai žinau viena: sugalvoti kažką naujo pirmą kartą dažnai nėra taip sudėtinga. Tikrasis iššūkis prasideda vėliau – kai reikia trečią, penktą ar dešimtą kartą atrasti kažką naujo ir kitokio.

Kartais tai būna spontaniškas įkvėpimas – išgirsta melodija, susitikimas su kolegomis ar netikėtas emocinis „žaibas“, kuris tarsi pats pasiūlo kryptį.

Rengiant programą man svarbūs ne tik estetiniai kriterijai, bet ir edukacinė, kultūrinė misija: kokią žinią norime perduoti klausytojui? Kaip sujungti skirtingus kūrinius į vientisą pasakojimą? Dėl to daug dėmesio skiriu dramaturgijai, balansui tarp tradicijos ir naujovių.

Taip ir gimsta tas derinys: idėjos užuomazga dažnai spontaniška, bet jos įgyvendinimas – nuoseklus, atsakingas ir apgalvotas darbas.

Ir, žinoma, labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę dirbti nuostabiame kultūros centro kolektyve. Būtent jų dėka visos sumanytos idėjos įgauna pagreitį ir virsta realybe. Tai tikrai nėra vieno žmogaus darbas.

– Lietuva turi gilią chorinės muzikos tradiciją, tačiau laikai keičiasi. Kaip Jūs matote chorinio dainavimo ateitį? O giedojimo bažnyčioje? Ar jaunimas vis dar nori dainuoti chore?

– Lietuva išties turi labai gilias chorinės muzikos tradicijas – tai neatsiejama mūsų kultūrinės tapatybės dalis, susijusi su Dainų švenčių fenomenu, bendruomeniškumu, tautos išraiška per muziką.

Žinoma, laikai keičiasi. Šiandien jaunimas gyvena greitesniu ritmu, jų muzikinės patirtys – labai įvairios. Chorinei muzikai tenka konkuruoti su daugybe kitų veiklų ir pramogų, kurios neretai atrodo „televiziškesnės“, „popsiškesnės“, vizualiai patrauklesnės. Prie to prisideda ir šiuolaikinių tėvų lūkesčiai, norai, prioritetai... Bet esu tvirtai įsitikinęs – chorinio dainavimo ateitis Palangoje, kaip ir Lietuvoje, yra. Chorai keičiasi: atsiranda naujų formų, repertuaras tampa įvairesnis – jame dera klasika, šiuolaikinė kūryba, net populiariosios muzikos elementai. Tai padeda pritraukti jaunimą, kuris nori ne tik dainuoti, bet ir jausti bendrystę, kurti prasmingą muzikinę patirtį.

Kalbant apie giedojimą bažnyčioje – jis išlieka svarbia liturgijos dalimi, dvasinės kultūros išraiška. Galbūt jaunam žmogui šis žanras ne visuomet artimas, tačiau čia labai svarbus nuoseklus darbas, prasmingas repertuaras ir gyvas bendravimas. Nuo seno bažnyčiose buvo giedama – giedama ir dabar, ir giedos ateityje. Geriau ar prasčiau, iškilmingiau ar paprasčiau, bet giedos... Juk bažnytinis giedojimas – tai ne šventinis koncertas. Tai maldos forma, bendruomenės susitelkimas ir ryšys su aukštesne tikrove. Skirtingai nei koncertinė muzika, giedojimas bažnyčioje pirmiausia skirtas liturgijai, o ne scenai. Jo tikslas – padėti žmonėms išgyventi sakralinę patirtį, sukurti ypatingą vidinę nuotaiką.

Per laiką man teko muzikuoti su įvairiais žmonėmis. Kadaise turėjau gausesnes pajėgas – buvome visai rimtas, apie 40 žmonių vienijantis bažnytinis choras, sudarytas iš muzikalių, uolių, geros valios giesmininkų. Šiuo metu dirbu su nuostabiu moterų ansambliu, kurių balsai sekmadieniais pripildo bažnyčią šviesos ir šilumos.

Kartais tenka išgirsti šmaikštų pažadą iš tų, kurie sako: „Ateisiu pas tave giedoti, kai išeisiu į pensiją – tada turėsiu daugiau laisvo laiko.“ Tokie pažadai kelia šypseną... Visų pirma, ne kiekvienam lemta sulaukti to išsvajoto pensinio amžiaus – Dievulis kai ką pasišaukia ir anksčiau. O jei ir sulaukia – žiūrėk, jau nei balsas toks stiprus, nei laipteliai prie vargonų tokie lengvi... Tad kam atidėti gerus norus ir prasmingus darbus rytdienai?

O jaunimas? Jaunimas tikrai nori dainuoti chore – tereikia rasti tą „bendrą chemiją“, sukurti erdvę, kurioje jis jaustųsi reikalingas, išgirstas, kur muzika atlieptų jo vidinį pasaulį. Jei gebėsime derinti tradiciją su šiuolaikinėmis išraiškos formomis – chorinis dainavimas Lietuvoje ne tik išliks, bet ir klestės.

– Palanga – Jūsų miestas, Jūsų scena. Ar, Jūsų nuomone, šiame pajūrio mieste yra daug talentingų dainininkų? Kaip juos atrandate?

Esu įsitikinęs ir tvirtai tikiu, kad Palangoje tikrai yra daug talentingų dainuojančių ir muzikuojančių žmonių. Kaip juos randu? Nežinau...

Kažkada vieni kitų ieškojome Palangos gatvėse ir aikštėse, kalbindavome vieni kitus. Kūrybos pradžioje vyko kažkoks stebuklas – daugelio dabartinių dainininkų dar nebuvau sutikęs ar pažinęs. Bet kažkaip vieni kitus suradome ir susišaukėme. Kvietėme „gerai ir linksmai praleisti porą vakarų po kasdienių darbų su lengvais pasidainavimais“. Tokia buvo pradžia – kūrėmės nuo kelių žmonių grupelės. Ir šiandien mes sakome vieni kitiems, kad susitikome reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje (juokiasi).

Dabar situacija kiek kitokia – turime tvirtą branduolį, tad plėstis jau nelabai yra kur. Tačiau vis tiek ieškome, kviečiame ir laukiame naujų žmonių. Tik dabar jau norisi, kad jie pažintų muzikinį raštą ir bent kiek būtų patirties – kad būtų kažkur dainavę ar „muzikavę“.

– Jūsų choras vienija labai skirtingus žmones. Kokias profesijas atstovauja choristai? Ar ši įvairovė padeda kurti stipresnę bendrystę?

– Čia ir yra visas puikumas bei grožis – mes visi esame labai skirtingi, bet bendras muzikavimas mus „suklijuoja“. Mes nesiskirstome ir „neįstatome“ savęs į profesijų rėmus – kartu pasijuokiame, pasibarame, susitaikome ir vėl dainuojame. Žinoma, kaip ir artimiausioje aplinkoje, taip ir čia – per ilgesnį laiką mes keičiamės: vieni ateina, kiti išeina. Kažkam atsibosta, kažkas atranda kitas veiklas. Juk negali visiems viskas patikti ar nepatikti – gyvename savo kasdienius gyvenimus, o po darbų rutinos laukia dar nemažai laiko atimančios choro repeticijos su savo pliusais ir minusais. Koncerto metu viskas būna labai gražu ir šventiška, o kasdieniniame choro gyvenime pasitaiko visko. Bet būtent tuo juk gyvenimas ir yra gražus – nes visada yra galimybė tęsti kelionę drauge. O jei „dainos chemija“ labai nesusiklosto, irgi yra išeitis.

Svarbu paminėti, kad choro bendrystę labai stiprina visų dainininkų šeimos nariai, liekantys namuose: vaikai, vyrai ir žmonos, močiutės ir uošvienės, seneliai ir visi kiti. Be jų gerumo ir supratingumo mes niekada nebūtume tokie laimingi bičiuliai dainoje, nes visi choro žmonės turi savo asmeninius gyvenimus, darbų ruošas ir namų rūpesčius. 

Mano paties aktyvus muzikinis gyvenimas irgi nebūtų toks, jei ne mano artimieji – žmona Rasa, dukros Martyna ir Veronika. Niekam nepavydžiu, kas šeimose turi vyrus muzikantus – juk jų amžinai nėra namie. Tad didžiulis ačiū mūsų artimiesiems!

O mums visiems, „bičiuliams dainoje“, choro bendrystę stiprina pats dainavimas – bendra muzikinė patirtis, nuoseklus darbas, kartu išgyventos sėkmės, kartais ir mažesni „nusimuzikavimai“, nauji iššūkiai. Bendrystę stiprina ir neformali veikla: kelionės, šventės, laikas praleistas kartu už scenos. Tokios patirtys leidžia choristams tapti daugiau nei tik kolegomis – jie tampa bendruomene.

– Jūsų choras jau įrašė ryškų puslapį Palangos kultūros istorijoje. Kokios Jūsų svajonės ateičiai?

– Aš esu laimingas, kad turiu galimybę dirbti mėgstamą darbą. Žinau, ne visada viskas vyksta taip, kaip turėtų, bet tikrai žinau ir tai, kad jei nori, jog viskas visada būtų „puikiai“ – tai nedaryk nieko. Va tada – tikrai „viskas bus puiku“.

Svajonės? Tiesiog noriu su bičiuliais dainoje keliauti laiko tėkmėje. Juk „susitikome reikiamu laiku, reikiamoje vietoje“, tad dabar džiaukimės galimybe būti drauge, o visa kita – palikime likimui. Nieko nėra amžino, bet dabar būkime kartu!

Nuotraukose:

 Edmundas Jucevičius. Martynos Jucevičiūtės nuotr.

Kamerinio choro dešimtmečio kūrybinės kelionės koncerto akimirka. Aldo Kazlausko nuotr.