Žurnalistė Agnė Benetytė
Palangoje, už ramaus miesto šurmulio, yra vieta, kur kasdien susikerta gyvenimas ir mirtis. Čia dirba Ričardas Lažauskas – žmogus, kuris mato daugiau atsisveikinimų nei daugelis iš mūsų per visą gyvenimą.
Prieš Vėlines kalbamės su Palangos komunalinio ūkio Laidojimo namų vyriausiuoju vadybininku apie pasikeitusias laidotuvių tradicijas, žmonių reakcijas į netektį ir apie tai, kaip išmokti nebijoti darbo, kurį daugelis laikytų baugiausiu pasaulyje.
– Pone Ričardai, jūsų darbas atrodo labai specifinis. Kaip pats jį apibūdintumėte?
–Tai nėra įprastas darbas. Čia negali ateiti bet kas – reikia ir vidinės ramybės, ir supratimo. Kai pradėjau, buvo nejauku, bet laikui bėgant pripranti. Mūsų darbe nėra nei savaitgalių, nei švenčių – viskas vyksta kasdien.
Esu Palangos komunalinio ūkio laidojimo namų padalinio darbuotojas. Mes rūpinamės viskuo: nuo žmogaus paruošimo iki išlydėjimo. Tai nuolatinis, atsakingas procesas.
– Kaip atrodo jūsų darbo ritmas? Ar būna periodų, kai mirčių daugėja?
–Viskas vyksta bangomis. Vieną savaitę ramu, kitą – darbų gausu. Labai daug priklauso nuo oro. Kai lyja, blogas oras, žmonės dažniau patiria nelaimių. Kai saulėta, šviesu – tarsi visi gyvena ilgiau. Tai toks mūsų darbo ciklas: viskas priklauso nuo gamtos.
– Ar Vėlinių metas jūsų darbe - ypatingas?
–Ne. Žmonės galvoja, kad per Vėlines mums būna didžiausias krūvis, bet tai mitas. Mūsų darbe nėra nei švenčių, nei poilsio dienų. Lapkritis toks pats kaip liepa ar sausis. Darbas vyksta tolygiai. Tik patys žmonės tuo metu dažniau ateina į kapines, daugiau prisimena išėjusius artimuosius, bet mums tai tiesiog įprasta kasdienybė.
– Ar keičiasi laidojimo tradicijos?
–Labai. Anksčiau viskas būdavo pagal vieną griežtą modelį – giesmės, „kalnai“, bažnytinė muzika. Dabar žmonės ieško individualumo, nori, kad atsisveikinimas būtų asmeniškas.
Šarvojimo salėse turime ekranus, kur rodomos nuotraukos ar vaizdo įrašai. Tai jau seniai tapo įprasta. Kiekvienas atsineša atmintuką ar kompiuterį, ir mes padedame viską įjungti.
Taip pat labai pasikeitė požiūris į muziką. Anksčiau skambėdavo tik giesmės, o dabar žmonės renkasi šiuolaikiškesnius kūrinius. Yra buvę, kad artimieji paleido velioniui mėgtą operos įrašą arba Stasį Povilaitį, net roko muziką kaip AC/DC – sako, „tėtis taip mėgo“. Tai nuoširdu, asmeniška, be dirbtinės pompastikos.
–Ar pastebit kokias tendencijas, kad jaunoji karta kažką daro kitaip nei vyresnieji?
–Nelabai, nes tie jauni, kai kartais ištinka nelaimė, kai reikia tėvus ar vyresnius laidoti, sako: „man tai pirmos laidotuvės gyvenime.“ Tai ir prašo: „Jūs padėkit, sudėliokit taip, kaip visi daro“...
– Ar vis dar pasitaiko gyvų muzikantų?
–Taip, tikrai. Į šarvojimą atvyksta smuikininkai, kanklininkai, kartais grojantys birbynėmis. Groja prieš laidotuves, taip palydi žmogų į paskutinę kelionę. Būna labai gražu. Bet senosios giedojimo tradicijos – vadinamieji „kalnai“ – beveik išnyko. Šiandien jų pageidauja vos vienas kitas.
– Galbūt tai susiję su tikėjimo kaita?
–Ne visai. Įdomu tai, kad net netikintys žmonės, kai susiduria su mirtimi, dažnai pradeda mąstyti apie tikėjimą. Dažnai sako: „Atiduokim pagarbą, kaip dera.“ Net jei pats žmogus netikėjo, artimieji vis tiek kviečia kunigą.
Pas mus laidojasi įvairių tikėjimų žmonės – katalikai, liuteronai, kartais ir netradicinių tikėjimo bendruomenių atstovai. Jehovos liudytojai, pavyzdžiui, paprašo nukabinti visus kryžius ir religinės tematikos paveikslus. Gerbiame visų pageidavimus.
– O ar būna labai ištaigingų laidotuvių?
–Taip, pasitaiko įvairių. Vieni nori tylos ir kuklumo, kiti – iškilmingumo. Kartais atvažiuoja floristai iš Klaipėdos, dekoruoja gėlėmis visą salę.
Bet dažnai nutinka atvirkščiai: kuo žmogus turtingesnis, tuo paprasčiau nori laidoti artimą, tiesiog susigūžia savo liūdesyje ir tas išorinis blizgesys jam tampa nesvarbus... Kitas – neturtingas, bet nori, kad viskas būtų „su spindėjimu“. Toks tas gyvenimas.
– Daug žmonių bijotų jūsų darbo: kasdien gedintys žmonės, ašaros ir, žinoma, mirusieji... Kaip jūs susitvarkote su tuo?
–Pradžioje tikrai buvo sunku. Bet laikui bėgant supranti: miręs žmogus nieko blogo nepadarys. Mirusieji – patys ramiausi klientai.
Daug kas įsivaizduoja, kad tokiose vietose „vaidenasi“. Nieko panašaus. Čia tvarka, ramybė. Viskas priklauso nuo tavo požiūrio – jei elgiesi su pagarba, nejauti jokios baimės.
– Ar šis darbas emociškai sunkus?
–Taip, ypač pradžioje. Grįždavau namo su tuo liūdesiu, tačiau vėliau išmokau „nesinešti darbo namo“. Kitaip neįmanoma.
Sunkiausia – kai matai, kaip tėvai laidoja vaikus. To niekada neįmanoma priimti kaip darbo rutinos. Bet turi išlikti tvirtas, nes žmonės, atėję į mūsų namus, ieško atramos. Jie nežino, nuo ko pradėti, kaip elgtis. Mes padedame jiems susiorientuoti, viską paaiškiname.
Šis darbas moko empatijos. Reikia ne tik atlikti pareigas, bet ir išgirsti, nuraminti, parodyti pagarbą.
– Kaip pasikeitė požiūris į kremavimą?
–Kremavimas kasmet populiarėja: kai suvedame metų statistiką matoma, kad kone 50 proc. mirusiųjų buvo kremuota. Vyresni žmonės dar atsargūs – jiems atrodo neįprasta, bet jaunesni tai priima natūraliau.
Atsimenu vieną istoriją: ukrainietis vaikinas nuskendo jūroje, o jo mama pasakė – „Negalėsiu miegoti, žinodama, kad mano sūnaus akis po žeme graužia vabalai“. Ji pasirinko kremavimą. Tai buvo labai jautru.
Kremavimas greitas, tvarkingas, švarus procesas. Jei žmonės dvejoja, patariu rinktis medinę urną – ji suyra žemėje, ir pelenai vėl tampa jos dalimi. Tokia natūrali pabaiga.
– Ar trumpėja pats atsisveikinimo laikas?
–Taip. Anksčiau šarvodavo po dvi ar tris paras, dabar dažniausiai tik vieną dieną. Jei urna, visa ceremonija įvyksta ir tą pačią dieną – ryte kremuoja, pavakare išlydi.
Tai – laiko ženklas. Žmonės skuba, gyvena greitai, mažiau laiko skiriama ritualams. Bet kartu tai ir šiuolaikinis požiūris: svarbiau esmė, ne trukmė.
– O ką manote apie sielą, apie pomirtinį gyvenimą?
–Aš asmeniškai tuo netikiu. Manau, kad viskas vyksta čia, žemėje. Kai žmogus išeina – išeina. Uždaro duris, ir viskas. Gyvenimas tęsiasi tiems, kurie lieka.
Bet matau, kad kiti žmonės mąsto įvairiai – vieniems svarbus tikėjimas, kiti randa prasmę prisiminimuose. Ir tai normalu. Kiekvienas turi savo būdą susitaikyti su mirtimi.
– Ką pats laikote svarbiausiu savo darbe?
–Pagarbą. Pirmiausia – tam, kuris išėjo, bet taip pat ir tiems, kurie liko.
Žmonės ateina su liūdesiu, su nežinomybe. Mūsų pareiga – padėti jiems susiorientuoti, parodyti, kad viskas bus gerai. Kartais pakanka ramiai pasakyti: „Mes viskuo pasirūpinsime.“ Ir matai, kaip žmogui palengvėja.
Tai nėra paprastas darbas. Tai tarnystė. Ir kai žmogus išeina pagarbiai, o jo artimieji išeina su dėkingumu – supranti, kad dirbi ne veltui.
Ričardas Lažauskas. Asmeninio albumo nuotrauka
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.