Palangos moksleivių iniciatyva sušildė visų širdis ir „susprogdino“ šalies žiniasklaidą: sniegą kasa nemokamai – ir net naktimis

Žurnalistė Agnetė Benetytė

Palangoje šią žiemą įvyko tai, kas primena, jog tikroji miesto stiprybė slypi žmonėse. Būrys jaunų palangiškių – Andrius Berenis, Martynas Preibys, Marius Katkus, Mindaugas Kaunas, Eimantas Meškys ir Rokas Rakauskas – savo paprasta, bet prasminga iniciatyva sujaudino ne tik kurorto bendruomenę, bet ir visą Lietuvą. Apie vaikinų iniciatyvą – kaip apie žygdarbį – pranešė visa šalies žiniasklaida.

Kaip išsiaiškino „Palangos tiltas“, vaikinai, dauguma jų – Palangos senosios gimnazijos moksleiviai, socialiniuose tinkluose paskelbė trumpą, tačiau stiprią žinutę: „Gal yra kam reikėtų nukasti sniegą? Palanga ir aplink. Garbingo amžiaus žmonėms – nemokamai. Kasam ir naktį.“ Nurodė ir savo telefono numerį.

Vaikinams – 18–19 metų. Keturi jų yra dvyliktokai, vienas jau baigęs mokyklą, dar vienas – vienuoliktokas. Visi – vietiniai palangiškiai. Kaip pasakoja Andrius, kalbėjęs visų draugų vardu, idėja gimė visai natūraliai – be ilgų planų ar strategijų.

„Mes kasėm vieni kitiems kiemus ir kažkaip bendrai visiems kilo mintis – galim paskelbti, kad padėtume ir kitiems. Iš neturėjimo ką veikti. Tikrai ne iš noro užsidirbti“, – sakė jis „Palangos tiltui.“

Iš pradžių jaunuoliai tikėjosi, kad galbūt parašys keli žmonės iš Palangos. Tačiau reakcija pranoko lūkesčius – pasipylė žinutės, skambučiai, padėkos, dalijimaisi. Apie jų iniciatyvą pradėta kalbėti visoje Lietuvoje.

Paklausti, ar ši veikla – galimybė užsidirbti, vaikinai atviri: jei imtų pinigus iš kiekvieno, galbūt tai taptų pajamų šaltiniu. Tačiau jų tikslas kitoks. Dauguma garbingo amžiaus žmonių sulaukia pagalbos visiškai nemokamai. „Daugiau turim tokių, kur neeimame pinigų“, – pabrėžė Andrius „Palangos tiltui.“

Pasitaikė ir jaunų žmonių, kurie paprašė pagalbos bei pasiūlė atsilyginti – tokių atvejų buvo vos keli. Tačiau pagrindinis akcentas išlieka tas pats: padėti tiems, kuriems sunkiausia patiems išsikasti užpustytą kiemą ar takelį.

Didžiausias atlygis – ne pinigai, o emocijos. Senjorai jaunuolius pasitinka su šypsena, vaišina arbata, kartais – sumuštiniais, o svarbiausia – šiltais žodžiais. „Sako – Dievas atsidėkos“, – dalijasi vaikinai. Jie prisipažįsta, kad tokios akimirkos sušildo labiausiai. „Smagu, kai kažką gražaus pasako. Jie laimingi, ir mes laimingi.“

Jaunuoliai neslepia – netikėjo, kad jų iniciatyva taip išplis. „Galvojome, pora žmonių parašys. O čia visa Lietuva kalba“, – sako jie. Neplanuotas dėmesys juos nustebino, tačiau kartu parodė, kaip žmonėms reikia gerų pavyzdžių.

Ši istorija – ne tik apie sniego kasimą. Ji apie jaunąją kartą, kuri neretai stereotipiškai vaizduojama kaip abejinga ar pasyvi. Šie Palangos vaikinai parodė visai kitą jaunimo pusę – jie atsakingi, bendruomeniški, jautrūs šalia esančiam žmogui. Jie ne laukia, kol kas nors suorganizuos veiklą, o patys jos imasi.

Palanga gali didžiuotis tokiais jaunuoliais. Jų iniciatyva primena, kad gerumas prasideda nuo paprasto klausimo: „Gal galiu padėti?“. Ir kartais tam tereikia kastuvo, laisvo vakaro ir nuoširdaus noro būti reikalingam. 

Net ir šalčiausią žiemos dieną šie jauni žmonės įrodo – šiluma sklinda ne iš oro temperatūros, o iš žmogaus širdies.

Andriaus Berenio nuotraukos