Laurynas Šerelis, Palangos naujakurys, ir transporto/logistikos įmonės UAB „Arsatrans“ savininkas ir direkorius, jau keletą metų intensyviai užsiima ištvermės sportu, dalyvvauja tiratlono varžybose. Tačiau naujausias vyro iššūkis pakelia antakius: Laurynas ruošiasi nubėgti 100 kilometrų – ir net daugiau – nuo Latvijos bei Lietuvos pasienio iki Lietuvos ir Rusijos pasienio palei Kaliningradą. Jis tokiu būdu atkreips dėmesį į vieną labai ypatingą vienerių metų vaikutį, Jokūbą Melkūną. Jokūbas gimė su perpus trumpesne koja, be šlaunikaulio. Kad galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą, jam reikalinga itin brangi operacija. Kitaip – jis bus priverstas sėsti į neįgaliojo vežimėlį arba gydytojai amputuos sveikąją kojos dalį. "Labai noriu prisidėti prie galimybės padėti Jokūbui nevaržomai judėti ir tvirtai žengti per pasaulį. Tikiuosi, kad ateityje šį atstumą nubėgs ir jis," - "Palangos tiltui" pabrėžė L. Šerelis. "Taip pat nori pasiųsti visiems žinią šiuo nelengvu metu: karantinas baigsis, o judėti, sportuoti, kelti sau iššūkius ir juos įveikti galima ir dabar."
–Kodėl nusprendėte persikelti į Palangą?
–Teko pakeliauti ir pagyventi tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, bet niekur nebuvo taip smagu leisti laiką kaip Palangoje. Tris pastarąsias vasaras praleidau čia nemažai laiko, o šiemet, karantino metu, su drauge priėmėme sprendimą persikelti čia visam laikui.
–Kiek jau laiko čia? Koks pirmasis įspūdis?
–Palangoje gyvename nuo kovo mėnesio. Pirmas įspūdis – labai geras, jausmas, lyg gyventum užsienio kuroriniame miestelyje, miestas, kad ir nėra didelis, bet keičiasi ir juda į priekį labai greitai.
Norėčiau paminėti, kad labai nustebino kiek daug jauni palangiškiai stengiasi dėl Palangos ateities, jos kultūros, meno, naujų veiklų kūrimo, džiaugiuosi, kad Palanga yra tas miestas kur skirtingų kartų politika ne trugdo, o padeda miestą daryti geresniu.
–Ar jūs Palangoje – su visa šeima?
–Gyvename kartu su drauge, dalis šeimos gyvena Molėtuose, kita dalis – Tauragėje.
–Kaip pasiryžote tokiam iššūkiui – nubėgti pajūriu nuo Latvijos sienos iki sienos su Kaliningradu?
–Mėgstu naujus iššūkius, visą gyvenimą myliu vandenį ir jūrą. Vasaros gale po vienos iš bėgimo treniruočių grįžau namo ir pirmą kartą draugų kompanijoje garsiai išsakiau mintį, kad būtų įdomu nubėgti šį atstumą, o žodis ne žvirblis (šyposi). Jeigu kažką pasakau stengiuosi to laikytis, informavau trenerį apie planus ir pradėjome ruoštis.
–Girdėjau, kad tokiu būdu rinksite lėšas dėl vieno labai kilnaus tikslo... Prašau plačiau apie tai papasakoti…
–Prisidėsime renkant lėšas Jokūbo Melkūno labdaros ir paramos fondui. Prieš metus su trupučiu Jokūbas gimė su perpus trumpesne koja, be šlaunikaulio. Kad galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą, jam reikalinga itin brangi operacija. Kitaip – jis bus priverstas sėsti į neįgaliojo vežimėlį arba gydytojai amputuos sveikąją kojos dalį. Labai noriu prisidėti prie galimybės padėti Jokūbui nevaržomai judėti ir tvirtai žengti per pasaulį. Tikiuosi, kad ateityje šį atstumą nubėgs ir jis...
–Kuo bėgimas pajūriu, technine prasme, yra sunkus?
–Nesu aš toks geras bėgikas, kad galėčiau tiksliai pakomentuoti bėgimo technikos skirtumus bėgant pajūriu su bėgimą plentu ar mišku, iš pajautimo viską darau. Tačiau kalbant apie mano patirtį, bėgant pajūriu labiau apkraunami raumenys, nes nėra toks geras bato sukibimas su pagrindu kaip bėgant plentu, bet bėgant plentu nesimato jūros ir nesijaučia gaivinančio vėjo (šypsosi).
–Ar tokiam bėgimui reikia specialių batelių?
–Per keletą pastarųjų metų esu atradęs batelius, kurie man labiausiai tinka, bet tai yra labai indivualu. Vieni mėgsta bėgti basomis arba labai plonu padu, aš renkuosi bėgti su minkštesniai, sugeriančiais smūgius sportiniais batais. Žinoma, norėčiau pridurti, kad bateliai turėtų būti pasirenkami nuo distancijos ilgio ir jos intensyvumo.
–Kada bėgimas įvyks?
–Planuoju bėgti gruodžio 19 d., šeštadienį, apie 5 valandą ryto nuo Latvijos/Lietuvos pasienio. Palangą prabėgsiu apie 7 valandą ryto.
–Gal jį transliuosite einamuoju laiku per kokią nors vaizdo aplikaciją?
–Turiu minčių tarpiniuose sustojimuose kas 25 kilometrus. Padaryti keletą FB/Instagram įrašų, bet labai ilgai stoviniuoti nežadu, nes bėgant tokį atsumą svarbu nesustokti, nesedėti, nes tuomet išjudinti raumenis būtų labai sunku. Dar planuoju turėti sekimo prietaisą, kurio pagalba norintys mane sekti žmonės galės tai matyti kompiuterio ekrane.
–Ar jau gavote mamos ir žmonos leidimus bėgimui?
–Jos mane puikiai pažįsta, žino, kad esu užsispyręs, be to, jos mato ir supranta, kad viską darysiu pasiruošęs, nereikės baimintis, kad kas nors nutiks (šypsosi).
–Kas jus lydės kelyje?
–Lydės šeima ir draugai, kurių nuo kovo mėnesio atsirado tiek daug, kad sunku suskaičiuoti. Drasiai galiu teigti, kad draugų palaikymas stipiriai prisidėjo prie šios bėgimo iniciatyvos ir tikrai nuoširdžiai noriu visiems padėkoti.
O jeigu atsirastų norinčių prisijungti bėgti bent dalį atsumo kartu, maloniai kviečiu prisijungti visus, kas tik nori (šypsosi).
–Kaip „kovidas” palietė jūsų gyvenimą ir profesinę veiklą?
–Palietė kaip ir daugelį mūsų, bet stengiuosi apie tai negalvoti, o sportas padeda išlaikyti gerą nuotaiką šiuo sunkiu visiems metu. Rekomenduoju sportuoti.
–Beje, ar bėgsite su kauke, ant kurios bus parašyta: „Eik šalin, kovide, aš myliu Palangą ir gyvenimą!”?
–Kiek teko domėtis kaukės sortuojant lauke nereikia, todėl planuoju bėgti be kaukės, bet tai puiki mintis marškinėliams (šypsosi).
FOTO: Jokūbas Melkūnas. Melkūnų šeimos nuotr.
FOTO: Laurynas Šerelis, Palangos naujakurys
Komentarai 1
Parašykite komentarą
Žmogus, kiekvieną maisto trupinį, nupirktą savo, stokojančiai močiutei, kuri jį augino, rašęs į skolų sąsiuvinį, gali būti nesavanaudiškai labdaringas? Nejuokinkit! Tuo gali patikėti tik Palangiškiai... Pasidomėkite, į kokią sąskaitą siunčiate lėšas: Jo ar sergančio vaiko?