Palangos poetė Elena Karnauskaitė: „Augau laikais, kur rašantis vyras tarsi turėjo išrinktojo ženklą“

Agnė Benetytė, „Palangos tilto“ žurnalistė

„Visos mados gana greit praeina, literatūrinės — taip pat. Tad išlieka tik autentiškiausi tekstai“, — sako palangiškė poetė ir eseistė Elena Karnauskaitė. Apie požiūrį į Palangą, gyvenimą ir kūrybą — šiame „Palangos tilto“ interviu.

– Jūs daug metų gyvenate Palangoje. Kaip šis miestas, pajūrio peizažas, jūra veikia Jūsų kūrybą?

– Palanga visų pirma man yra namai. O namus suprantu kaip savo ypatingą, privačią teritoriją, čia galiu susikaupti, susidėlioti mintis, jaustis gerai. Tai, kad namai yra prie vandens, prie jūros – didelis privalumas. Jūra, kaip ir kalnai, leidžia nuklysti žvilgsniui toli, kur jokia riba neapibrėžia – kiek tik akis užmato.

Tenka retsykiais pagyventi ir kitur, tad kitų peizažų, kitų kraštų atspaudai taip pat ryškėja mano kūryboje.

– Jūra – stipri stichija. Gal turite savo ritualą prie jūros?

– Ne, ypatingų ritualų neturiu. Mėgstu pasivaikščioti prie jūros, mėgstu maudytis, pasėdėti, pasvajoti.

– Jūsų poezijoje daug gamtos ženklų, pajūrio detalių. Ar galima sakyti, kad kurortas yra Jūsų įkvėpimo laboratorija?

– Taip, tiesa, dažnu atveju miestas, kuriame gyvenu, tampa įkvėpimo šaltiniu. Man patinka įsižiūrėti į detales, stebėti metų laikų virsmą, pokyčius gamtoje. Esu parašiusi eilėraščių, susijusių su konkrečiomis Palangos vietomis, tačiau, kaip jau anksčiau minėjau, esu linkusi pagyventi ir kitur. Kelionės praturtina naujais įspūdžiais, keičia požiūrį į kai kuriuos gyvenimo aspektus, net į laiką. Turbūt daugelis yra pastebėję, kad net laikas kelionėje teka kitaip. Paprastai per ganėtinai trumpą laiką patiriama daug įspūdžių, jis tarsi sutankėja, tad atrodo, kad grįžus turėtų būti įvykę daug pokyčių. Tačiau dažniausiai taip neatsitinka. Kasdienybės laikas teka lėčiau.

– Ar šiandienos rašančiųjų pasaulis plečiasi ar traukiasi?

– Panašu, kad rašančių yra panašiai tiek, kiek visada. Tik kartais atsiranda ryškiau matomų, tada gali atrodyti, kad literatūrinis laukas prasiplėtė. Paskui gali būti lyg ir štilis, kitaip tariant, pasireiškia tam tikras ritmiškumas. Be abejo, veikia ir toks aspektas kaip literatūrinė mada. Visos mados gana greit praeina, literatūrinės taip pat, tad išlieka tik autentiškiausi tekstai.

– Kaip manote, ar poezijos talentas yra įgimtas, paveldimas, ar vis dėlto jį galima išsiugdyti?

– Manau, kad bet koks talentas yra prigimtinė duotybė. Tačiau vien šito nepakanka – neugdomas talentas išblėsta, panašiai kaip užgęsta nekurstoma ugnis. Galima išmokti tam tikrų literatūros amato dalykų ir gana sėkmingai funkcionuoti, ypač jei žmogus puikiai valdo socialinius tinklus ir šį tą nutuokia apie marketingą, tačiau čia panašiai kaip su garsių prekės ženklų padirbiniais – kas supranta, lengvai atpažįsta klastotę.

– Koks buvo Jūsų kelias į poeziją?

– Man rodos, kad dabar paprasčiau. Kaip poetė, kūrėja, augau sociume, kur rašantis vyras iš karto tarsi turėdavo išrinktojo ženklą ant kaktos, o merginos likdavo antrame plane. Kurti niekas netrukdė, bet būti pastebėtai ir įvertintai gana sudėtinga. Manau, ir dabar sudėtinga – tiek moteriai, tiek vyrui.

– Ar šiandieninis jaunas žmogus turi galimybių tapti pastebėtu poetu, ar tai dar sunkiau nei anksčiau?

– Be to, dabar didelę įtaką daro socialiniai tinklai, nuomonės formuotojai. Manau, kas yra gerai įvaldęs socialinius tinklus, tam būti pastebėtam nėra sudėtinga. Bet štai išlikti literatūriniame lauke, būti vertinamam dėl to, ką esi parašęs, o ne dėl to, ką kas pasakė, – aukštasis pilotažas.

– Ar pripažinimas kūrėjui yra būtinas? O gal jis tik trukdo tikram kūrybos procesui?

– Kūrybos procesas kaip toks yra autonomiškas. Pripažinimas čia nei padeda, nei trukdo. Bet kai knyga, nesvarbu, ar poezijos, ar prozos, pradeda gyventi savarankišką gyvenimą, tada, manau, kiekvienas tikisi būti pamatytas ir įvertintas.

– Ar poezija Lietuvoje gali autoriui suteikti galimybę oriai gyventi, ar tai visada – pašaukimas, bet ne pragyvenimo šaltinis?

– Dažniausiai poetai turi visokių kitokių pragyvenimo šaltinių – žurnalistiką, vertimus, leidybą, mokytojavimą. Pažįstu poetų statybininkų, sargų, animacijos kūrėjų.

Beje, manau, kad sąvoka „oriai“ gyventi kartais be reikalo spekuliuojama. Dažniausiai tai siejama su geromis pajamomis, bet būčiau linkusi orų gyvenimą sieti ir su paprasčiausiu mandagumu, pagarbiu bendravimu. Labiausiai elementaraus mandagumo stoka matyti aptarnavimo sferoje, tačiau to nestinga ir viešame gyvenime. Mane asmeniškai žeidžia viešumoje girdimi keiksmažodžiai, negebėjimas atsiprašyti stumtelėjus ir kiti panašūs dalykėliai.

– Ką Jums reiškia moters balsas literatūroje šiandien? Ar jaučiate pokyčius nuo tada, kai pradėjote kurti?

– Taip, poslinkis į gera juntamas. Džiaugiuosi puikiomis jaunomis autorėmis bei autoriais. Neskirstau literatūros į vyrišką ar moterišką. Autoriaus lytis neturėtų būti vertinimo kriterijus, nors kartais dar taip atsitinka. Mano supratimu, literatūra yra arba gera, arba bloga.

– Kurortinė Palanga dažnai siejama su poilsiu, pramogomis. Kaip atrodo Palanga Jūsų akimis – kūrėjos, poezijos žmogaus?

– Palanga, kaip ir Vėjopatis, turi du veidus – vienokia jinai vasarą, kitokia ne sezono metu. Man patinka abu veidai. Ir lengvesnis, žaismingesnis – vasarinis, ir rūstesnis – žieminis. Tie žmonės, kurie čia gyvena nuolat, nėra poilsiautojai, tad ir jų poreikiai kitokie. Būtų puiku, jei mieste atsirastų daugiau veikiančių kultūrinių centrų. Manau, miestui reikėtų normalios, ištisus metus veikiančios dailės galerijos, gerų, kokybiškų spektaklių ne kurortinio sezono metu, galbūt klasikinės muzikos festivalio. Kita vertus, miestas per pastarąjį dešimtmetį labai pagražėjo, tad čia atsikėlė nemažai naujų gyventojų, o juk tai ir yra didžiausias turtas