„Palangos pulsas parodo, kuo ir kaip gyvena visa Lietuva“

Tarp nemeluotai nuoširdžių Palangos inteligentų yra ir savo prasmingu aktyvumu išsiskiriantis senjoras, spalvingos biografijos vyras, dzūkas Kazimieras Algirdas Pečiukonis.

Dabar, kai gyvenimas tarsi be stabdžių, kai išsitrynusios ribos tarp „gerai-negerai“, mūsų žvilgsniai dar pasitikėdami žiūri į vyresniuosius, į daug ko patyrusią „Senjorų diviziją“...

Patys tas gėrio ir blogio ribas išsitriname. Jų nebelieka, praradus harmoniją, dvasinę ramybę, išsibalansavus asmeninėje vertybių piramidėje. O juk baisiausia – būtent dvasinis aklumas ir kurtumas. Laimei, jog viešajame mūsų gyvenime, savivaldoje, net ir valstybės valdyme vis aktyviau reiškiasi, grūdus nuo pelų atskirti padeda pensininkai. Vilniuje ir kai kuriuose rajonuose iš jų vieningumo galėtų pasimokyti ir palangiškiai. Gink Dieve, ne visi. Energingiausieji Palangos senjorai jau prieš gerą penkmetį „įsipaišėme“ Klaipėdos pagyvenusių žmonių asociacijos veikloje, kur tokių, kaip mes yra daugiau negu tūkstantis. Šiemet su dvidešimtmetį švenčiančio Klaipėdos universiteto Sveikatos fakultetu sudarėme sutartį ir net keli šimtai žmonių – senjorų dviems metams vėl tapome studentais. Ten, kur kadais stovėjo okupacinės kariuomenės tankų dalinys, kur buvo kareivinės, dabar Universiteto erdviausiose auditorijose klausome mokslininkų paskaitų apie sveikatą, ekologiją, poezijos reikšmę asmenybės saviraiškoje, apie ekonomiką, politologiją. Juk tai – stebuklinga dovana senjorams, šis „Trečiojo amžiaus“ universitetas.

Aš, beje, nufilmavau „Senjorų universiteto“ gimimą. Mano filmotekoje – daugybė juostelių, kadrų ir apie senjorų „Palangos filialo“ veiklą, turiningus užsiėmimus, konferencijas pagal įvairius projektus erdvioje ir nuolaidų senjorams negailinčioje „Luizos“ valgykloje. Taigi, ne viskas beviltiškai juoda, liūdna ir mūsų padangėje. Čia aš priminčiau nemarius vokiečių filosofo Imanuelio Kanto žodžius: „Du dalykai pripildo sielą vis naujos ir didėjančios nuostabos – žvaigždėtas dangus virš mūsų ir dorovės dėsnis mumyse“. Ko žmogus ieškai – tai ir randi. Dieviško ir... velniško.

Užsiminėte apie filmavimą, meninę fotografiją. Ačiū už parodytas juostas apie Palangos tremtinių ir politinių kalinių, Šilko klubo veiklą, apie paminėtą Viešosios bibliotekos direktoriaus Kęstučio Rudžio neeilinį gimtadienį, kitus renginius mums visiems savoje miesto bibliotekoje, ponas Algirdai, jūs – Palangos Jonas Mekas. Viskas – labai profesionalu. Gal dirbote kino operatoriumi?

Mane kino meno paslapčių mokė jau sovietmečiu lietuviškosios dokumentikos virtuozo vardą pelnęs nusipelnęs meno veikėjas, režisierius ir operatorius šviesaus atminimo Robertas Verba. Tai jis Lietuvos kino studijoje sukūrė unikalių lietuviškų-etnokultūrinių filmų „Čintyta rūta“ (1968 m.), „Vincas Svirskis“ (1967 m.), „Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją... M.K.Čiurlionis“ (1975 m.) ir dar bent tris dešimtis lietuvybe pulsuojančių meninių kino apybraižų. Aš dirbau Vilniuje, sanitarijos-epidemiologijos baruose, vadovavau ir respublikinei šios šakos profsąjungai ir labai žavėjausi kino menu, norėjau ne tik fotografuoti, bet ir filmuoti. Likimas suvedė su Robertu Verba, kuris tapo net mano bičiuliu ir, žinoma, kino dokumentikos mokytoju. Kur tik mudu sykiu nefilmavome! Dzūkijoje ir Vilniuje, Žuvinte ir Palangoje susipažinau ir filmavau daugybę garbingų visais laikais Lietuvai žmonių. tai visų anuometinių Dainų švenčių vyriausiasis dirigentas, profesorius Konradas Kaveckas, dailininkas Kazys Šimonis, garsusis gamtininkas, profesorius Tadas Ivanauskas – argi dabar viską išvardinsi? Šie pažintiniai-mokomieji filmai ir dabar vertingi. Man Robertas Verba net per Ameriką gautą savo „Volgą“ perleido. Tad ir aš filmavimo kameros nepaleidžiu, kino-foto dokumentinius archyvus ir metraščius tvarkau jau tris dešimtmečius. Daugelis fotomenininkų tebėra seni mano bičiuliai. Tarp jų – ir vienas iš profesionaliosios fotografijos pradininkų Palangoje aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje – kultūros metraštininkas Juozas Baltiejus. Šis darbas ir dabar neleidžia nusėdėti vietoje, verčia būti įvykių centre ir viešajame Palangos, Klaipėdos gyvenime. Štai ir mano nuostabioji žmona Danutė su kitomis meno gerbėjomis labai noriai ir džiugiai kuria vis naujus, originalius kūrinius, dalyvauja Daivos Stonkuvienės suburto Šilko klubo veikloje. Mene kaip niekur kitur išryškėja moterų sielos grožis.

Jau čia pat – 2011-ieji ir dvidešimtosios Sausio 13-osios metinės. Kaip jūs su žmona išgyvenote šias istorines dienas Vilniuje, 1991-aisiais, ir po kelių metų, vadovaujant Sausio 13-osios brolijai Palangoje? Jūsų priešnaujametinis palinkėjimas palangiškiams ir visiems bendralietuviams...

Tų Sausio 13-osios dienų mūsų kartos širdims nepamiršti! Tada neištižome. Ši data nelyg vaistinės svarstyklėlės subalansavo, išbandė lietuvių vienybę ir dvasinę ištvermę. Buvome gražūs, save gerbiantys ir tuo gražūs pasauliui. Tada gerbėme ir savo laisvąjį, pookupacinį Seimą, gaudėme Atkuriamojo Seimo pirmininko profesoriaus Vytauto Landsbergio balso gaidas.

Sausio 11-13 dienomis su žmona Danute iki euforijos ir išsekimo „skrajojome“ po Vilnių. Prie Parlamento rūmų jau po pirmų patrankų šūvių liūliavo tikra dainingų žmonių jūra, garavo arbata lauko virtuvėlėse, grojo kaimo kapelos, sukosi šokių rateliai. Tvarkydamas Palangos tremtinių ir politinių kalinių muziejaus stendus ir užpernai džiaugiausi, aptikęs ir palangiškių veidus istoriniuose Sausio 13-osios įvykiuose 1991-aisiais Vilniuje. Vieni palangiškiai saugojo nuo galimos netikėtos okupantų tankų, transporterių užpulties savo meriją, o ne vienas autobusas su ryžtingiausiais pasiryžėliais-patriotais buvo ir paties „ugnikalnio epicentre“, Seimo aikštėje, Lietuvos sostinėje. Juk tai ir yra mūsų tautinio optimizmo pamatas. Būtų smagu, kad šito nepamirštų mažai, negiliai valstybingumo reikalus suprantantis „brežnevinis, tarybinis lietuvis“, kuris, deja, mažiausiai dėmesio skiria moralumo reikalams.

Šitaip tapome naujausių laikų Lietuvos valstybės istorijos kūrimo liudininkais ir šituo labai didžiuojamės. Už tai juk – jaunystės pogrindžio kovos, okupacinės valdžios „pyragas“ – tremties metai, betgi „pamatiniai“ dalykai – narystė Europos Sąjungoje ir NATO šiandien stiprina Sausio 13-osios iškovojimus ir lietuvių arbata sušildytą vienybę prie laužų LR Seimo prieigose.

Palangos laiko pulsas parodo, kuo ir kaip gyvena visa Lietuva. Jos nuotaikas, stilius, madas. Vietvaldos „žaidėjų“ „vaidinimus“, gaila, ne visada laisvę atgavusių žmonių naudai ir jų visokeriopai gerovei.