Palangos senosios gimnazijos mokytojo Augustino Užkurato suburtas braziliškų būgnų orkestras svajoja apie Rio de Žaneiro karnavalą

Agnetė Benetytė

Palangos senosios gimnazijos muzikos mokytojas Augustinas Užkuratas jau ne vienerius metus įrodo, kad braziliški būgnai mūsuose gale skambėti ypatingai gerai. Jo suburtas braziliškų būgnų orkestras 2024,  2025  ir 2026 metais tarptautiniuose konkursuose pelnė aukščiausią įvertinimą – Grand Prix.

Moksleiviams jis yra ne tik mokytojas, bet ir draugas – žmogus, kuris visada palaiko, su kuriuo galima pasikalbėti įvairiomis temomis bei paprašyti patarimo. Gimnazijos bendruomenės teigimu, A. Užkuratas yra itin atsidavęs pedagogas, gebantis sudominti ir įtraukti jaunimą į muzikinę veiklą.

Beje, Augustinas Užkuratas prieš penkiolika metų Klaipėdoje subūrė pirmąjį tokį braziliškų būgnų orkestrą. Tik vėliau sužinojo, kad tai buvo pirmasis tokio tipo orkestras ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse.

Vėliau, pradėjęs dirbti Palangos senojoje gimnazijoje, pasiūlė šią idėją direktoriui Leonui Šidlauskui. Jam pritarus, Palangos savivaldybė nupirko mokyklai braziliškų būgnų komplektą. Taip gimė Palangą ir ne tik garsinantis senosios gimnazijos kolektyvas, kuris šiandien turi tokią didelę muzikantų komandą, kad kartais net dviems orkestrams skirtų būgnų komplektų vos užtenka. Kolektyvas aktyviai koncertuoja miesto renginiuose – Stintų šventėje, valstybinėse šventėse ir kituose svarbiuose Palangos kultūriniuose įvykiuose.

„Norėčiau su mokiniais atsidurti Rio de Žaneiro karnavale Brazilijoje ir kartu su vietiniais būgnininkais groti šventinėje eisenoje,“ – „Palangos tiltui“ sakė A. Užkuratas.

–Kaip skambėtų Jūsų trumpas prisistatymas?

–Esu muzikantas nuo penkerių metų, kuris myli visus muzikinius instrumentus ir žmones, kurie jais groja.

Gimiau Klaipėdoje, kur ir mokiausi groti muzikos mokykloje, paskui Stasio Šimkaus konservatorijoje bei Klaipėdos menų fakultete. Pirmasis mano instrumentas, kuriuo groti mokė tėtis, buvo akordeonas. Muzikos mokykloje grojau klarnetu ir gitara, o vėliau pamilau ir lietuvių liaudies instrumentus – birbynę, skrabalus ir mušamuosius. Su liaudies instrumentų kolektyvu „Uostamiesčio muzikantai“ apkeliavau didelę pasaulio dalį. Pirmasis pedagoginis darbas buvo Klaipėdos „Vyturio“ progimnazijoje – čia dirbau daugiau nei dvidešimt metų. Palangos senojoje gimnazijoje dirbu neseniai – tik šešti metai. Džiaugiuosi, kad čia radau šaunų mokytojų ir beprotiškai fantastiškų mokinių kolektyvą.

–Kas Jus patį labiausiai užkabino muzikoje tiek, kad ne tik grojate, bet ir vedate jaunimą tuo keliu? 

–Kai buvau jaunas, labiau traukė pats koncertavimas, o apie pedagoginį darbą net negalvojau – buvau įsitikinęs, kad tai ne mano kelias. Į šią pusę mane šiek tiek pastūmėjo žmona. Tačiau šiandien be mokinių jau neįsivaizduoju savo kasdienybės.

–Ar mokyti lengva? 

–Mokyti nėra lengva – kiekvienas mokinys yra skirtingas, su savo tempu, patirtimi ir vidiniu pasauliu. Ne visada pavyksta visus „užkrėsti“ meile muzikai, ir tai yra natūralu.

–Ar kiekvieną pavyksta užkrėsti meile muzikai?

–Tikiu paprastu dalyku – užkrėsti gali tik tuo, kuo pats gyveni. Aš gyvenu muzika, ja „sergu“, todėl natūraliai ja dalinuosi. Ir kai tas ryšys su mokiniu atsiranda – tai didžiausias atlygis.

–Kaip gimė idėja suburti braziliškų būgnų orkestrą – tai buvo planas ar labiau „pabandom“?

–Idėja gimė ne iš anksto suplanuotai, o iš įspūdžio. Vienų koncertinių gastrolių metu Vokietijoje išgirdau braziliškų būgnų orkestrą ir jis mane labai sužavėjo. Tas garsas ir energija ilgai neišėjo iš galvos.

Po daugelio metų susisiekiau su Brazilijoje gyvenančiu tokio orkestro vadovu, pasikonsultavau, įsigijau būgnus ir prieš penkiolika metų Klaipėdoje subūriau pirmąjį tokį braziliškų būgnų orkestrą. Tik vėliau sužinojau, kad tai buvo pirmasis tokio tipo orkestras ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse.

Vėliau, pradėjęs dirbti Palangos senojoje gimnazijoje, pasiūliau šią idėją direktoriui Leonui Šidlauskui. Jam pritarus, Palangos savivaldybė nupirko mokyklai braziliškų būgnų komplektą.

Šiandien turiu tokią didelę muzikantų komandą, kad kartais net dviejų būgnų komplektų vos užtenka visiems.

–Ką Jums asmeniškai reiškia matyti savo mokinius scenoje laiminčius Grand Prix tarptautiniuose konkursuose? 

–Kai mano mokiniai laimi, užplūsta labai stiprus jausmas – džiaugsmas iki ašarų. Tai akimirkos, kai supranti, kad visas įdėtas darbas, laikas ir pastangos įgauna prasmę.

Daugiausia džiaugsmo man teikia bendrystė su jaunais žmonėmis – muzikavimas kartu, idėjų kūrimas, planavimas, kasdienis procesas. Taip pat labai vertinu tai, kad mokiniai mane priima, palaiko, įkvepia ir kartais net pataiso.

–Kaip apibūdintumėte savo santykį su mokiniais – kur baigiasi mokytojas ir prasideda draugas (arba atvirkščiai)?

–Viskas prasideda nuo paprasto rankos paspaudimo ir nuoširdaus, neformalaus pokalbio. Man svarbu, kad tarp mūsų būtų pasitikėjimas ir žmogiškas ryšys.

Džiaugiuosi ir branginu tai, kad mokiniai man atsiveria. Kartu mes mokomės, juokiamės, kartais paliūdim ir kartu pasidžiaugiame. Tai santykis, kuriame mokytojas ir mokinys natūraliai tampa bendrakeleiviais muzikos kelyje.

–Kuo Palanga yra svarbi Jūsų veiklai – ar šis miestas tik fonas, ar visgi aktyvus Jūsų istorijos veikėjas?

–Palangoje radau labai muziką palaikančią bendruomenę – tiek Savivaldybę, tiek Švietimo skyrių, tiek Sporto centro ir kultūros centro vadovus bei darbuotojus. Tai miestas, kuriame jaučiamas tikras palaikymas ir įsitraukimas.

Tenka dalyvauti daugelyje Palangos miesto renginių – Stintų šventėje, Lietuvos Nepriklausomybės minėjimuose, kariuomenės dienos iškilmėse ir kituose renginiuose. Mūsų kolektyvas čia jaučiasi reikalingas ir laukiamas. Savo ruožtu mes esame dėkingi Palangai už suteikiamas galimybes ir finansinę paramą kelionėms į tarptautinius konkursus.

–Ar Jūsų artimieji ir šeima palaiko Jūsų muzikinį kelią, ar kartais tenka „derėtis“ dėl laiko šeimai ir poilsiui?

–Mano šeima labai muzikali. Žmona Skaistutė – profesionali smuikininkė, dirba muzikos mokytoja Palangos „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje ir pradinėje mokykloje. Susipažinome dar būdami moksleiviai Stasio Šimkaus konservatorijoje.

Sūnus Ugnius groja saksofonu, todėl muzika mūsų namuose skamba natūraliai ir kasdien. Namuose smagu kartu muzikuoti, o mano instrumentų kolekcionavimo aistra šeimai taip pat priimtina – jie ją supranta ir palaiko.

–Kai išjungiate repeticijas ir koncertus – kaip atrodo Jūsų laisvas laikas ir ar jis apskritai egzistuoja?

–Laisvo laiko nėra labai daug, tačiau kai jo atsiranda, stengiuosi jį išnaudoti kūrybiškai. Atradau naują hobį – kuriu animacinį filmą pagal lietuvių liaudies pasaką „Gudrusis Petras“, tikiuosi jį kada nors pabaigti.

Taip pat laisvalaikiu savo įrašų studijoje įrašinėju dainininkus. Mėgstu ir keliones – šiuo metu su šeima planuojame kelionę į Kiprą.

–Jei galėtumėte su mokiniais įgyvendinti bet kokį muzikinį ar gyvenimo projektą be jokių ribų – koks jis būtų?

–Norėčiau su mokiniais atsidurti Rio de Žaneiro karnavale Brazilijoje ir kartu su vietiniais būgnininkais groti šventinėje eisenoje.

–Palinkėjimas Palangos jaunimui, kurie dar tik ieško savo kelio…

–Palangos nuostabiajam jaunimui linkiu būti atkakliems – tiek muzikoje, tiek kitose veiklose, ir drąsiai išnaudoti visas gyvenimo suteikiamas galimybes.

Jeigu būna sunku ar kažkas nesiseka – visada galite ateiti į Palangos senosios gimnazijos 303 kabinetą, pasikalbėsime (juokiasi).

Augustino Užkurato suburtas Palangos senosios gimnazijos braziliškų būgnų orkestras tris metus tarptautiniuose konkursuose pelnė aukščiausią įvertinimą – Grand Prix. Asmeninio albumo nuotrauka

Augustinas Užkuratas. Asmeninio albumo nuotrauka

KOPA apdovanojimų ceremonijoje su žmona Skaistute. Asmeninio albumo nuotrauka